Šeštadienis, dvidešimt devintoji eilinio laiko savaitė

Pagalvokite apie tą akimirką, kai stebite kruopščiai sukonstruotą mechanizmą – galbūt tai laikrodžio vidus, kuriame kiekvienas krumpliaratis, kiekvienas spyruoklės įtempimas turi savo tikslią vietą. Jei bent vienas dantis nusidėvėtų ar viena jungtis atsilaisvintų, visas ciklas sustotų. Šiandien šventasis Paulius laiške efeziečiams mums kalba apie kitokį, daug gilesnį „mechanizmą“. Jis sako, kad mes esame „sujungti ir laikomi kartu kiekvieno palaikančio sausgyslių ryšio“. Jis kalba apie Kristaus Kūną, kuriame kiekvienas iš mūsų turi savo vietą, savo funkciją ir savo unikalų vaidmenį. Tai nėra šaltas inžinerinis modelis; tai gyvas, kvėpuojantis meilės audinys.

Šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, kai mūsų brangusis Benjaminas iškeliavo į Tėvo namus, mes jaučiame šio audinio trūkį. Mes jaučiame, kaip viena „sausgyslė“ – ta, kuri mus jungė su Beno šypsena, su jo aštriu protu, su jo begaliniu smalsumu – dabar yra įtempta iki skausmo. Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis laikas jums nėra tiesiog „eilinis“. Tai laikas, kai kiekvienas priminimas apie jį – ar tai būtų jo palikti „GitHub“ kodai, ar svajonė apie „Con Chim Airlines“, ar tas ryšys, kurį jis turėjo su savo broliu Ryanu – tampa lyg aštriu priminimu apie tai, ko nebėra fiziškai šalia.

Jėzus šiandienos Evangelijoje kalba apie figmedį, kurio šeimininkas ieškojo vaisių, bet nerado. „Nukirsti jį! Kam jis vargina žemę?“ – sako jis. Tai skamba griežtai. Tai skamba kaip mūsų pačių vidinis balsas, kai mus užklumpa sielvartas. Kai kyla klausimai: „Kodėl? Kam reikėjo, kad šis gyvenimas būtų toks trumpas? Kodėl jis turėjo išvykti, kai jo protas buvo toks ryškus, o širdis – tokia kupina meilės?“ Mes ieškome vaisių, ieškome paaiškinimų, ieškome priežasčių, ir kai jų nerandame, mes jaučiamės lyg tas nenaudingas medis. Tačiau atkreipkite dėmesį į sodininko atsakymą: „Palik jį dar šiems metams, aš jį apkasiu ir patręšiu.“

Sodininkas nežiūri į medį kaip į „naudingą“ ar „nenaudingą“ įrankį. Jis žiūri į jį kaip į gyvybę, kurią reikia puoselėti. Dievas yra tas Sodininkas. Jis nežiūri į Beno gyvenimą kaip į kažką, kas turėjo „pasiekti“ tam tikrą rezultatą, kad būtų vertas buvimo. Beno gyvenimas buvo vaisius pats savaime. Jo buvimas, jo švelnumas, tas jo neįtikėtinas gebėjimas atjausti – kaip tada, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui – tai buvo brandūs, saldūs meilės vaisiai. Jis nebuvo pririštas prie daiktų; jis buvo pririštas prie žmonių. Jis mylėjo su tuo vaikišku skaidrumu, kurį mes taip branginame.

Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą, kuri ateina tiesiai iš Jėzaus lūpų: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.

Pažvelkite į tai, ką Paulius sako apie „brandų vyrą“ ir „pilną Kristaus amžiaus saiką“. Mes esame kviečiami augti ne į kažkokią abstrakčią tobulybę, o į meilę, kuri „laiko kartu“. Benas jau pasiekė tą pilnatvę. Jis nebėra „blaškomas bangų“, kaip sako Paulius. Jis yra saugus. Prisiminkite tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jo dvasia yra laisva. Jis skrieja per tą amžinybės dangų, apie kurį jis taip svajojo, galbūt kurdamas savo „Con Chim Airlines“ ten, kur jokios kliūtys nebegali jo pasiekti. Jo meilė nedingo. Ji gyvena tame tyliame vandenyje, kuris bėga šulinyje, pastatytame jo vardu tolimame krašte, kad numalšintų trokštančiųjų troškulį. Jo gerumas vis dar veikia.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jis yra tavo ryšys su dangumi. Jūs buvote komanda, jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti.

Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Leiskite sau šiandien tiesiog būti, be jokio reikalavimo „duoti vaisių“ ar „būti stipriems“. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo meile ir patręšti jūsų širdis ramybe. Jis jus myli labiau, nei jūs galite įsivaizduoti, ir Benas yra Jo šviesoje, laukdamas jūsų su ta pačia šypsena, kurią jūs taip mylėjote. Amen.