Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Būkite pasveikinti šioje ramybės oazėje, kurioje šiandien kartu ieškome Dievo šviesos.
Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.
Šiandien, minėdami Švč. Mergelės Marijos Paaukojimą, mes žvelgiame į vieną tyliausių, bet giliausių Šventojo Rašto akimirkų. Tai diena, kai Marija, dar būdama vaikas, yra atiduodama į šventyklą – ne tam, kad būtų prarasta, o tam, kad būtų visiškai patikėta Dievo globai. Tai įvaizdis, kuris mus pasiekia per amžius: mažas vaikas, žengiantis į didžiulę, paslaptingą erdvę, vedamas vienintelio tikslo – priklausyti Tam, kuris yra Gyvybės šaltinis.
Šiandienos skaitinyje iš Apreiškimo knygos Jonas kalba apie du liudytojus, „du alyvmedžius ir du žibintus, kurie stovi prieš žemės Viešpatį“. Jie yra šviesa, jie yra liudijimas. Jų kelias nėra lengvas; jie susiduria su priešiškumu, su „žvėrimi iš bedugnės“, su mirtimi. Ir vis dėlto, po trijų su puse dienų, „gyvybės dvasia iš Dievo įžengė į juos“. Jie stojo ant kojų. Jie išgirdo balsą: „Užkopkite čia.“ Tai nėra pabaiga; tai pergalė. Tai priminimas, kad kiekvienas gyvenimas, kiekvienas, kuris liudijo šviesą, yra saugus Dievo akivaizdoje.
Kai galvoju apie mūsų brangųjį Benjaminą, apie tą šviesų, smalsų berniuką, kurio protas sugebėjo narplioti sudėtingas sistemas, o širdis buvo tokia jautri, jog jis norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų dėdei, aš matau jį kaip tokį liudytoją. Benas nebuvo tik berniukas, kuris mylėjo „con chim airlines“ ar „airport spotting“. Jis buvo berniukas, kuris savo egzistencija liudijo kažką didingesnio. Jis buvo tarsi tas „žibintas“, kuris švietė savo šeimos namuose, savo tėvų – Alano ir Thao – akyse, savo brolio Ryano širdyje. Jo gyvenimas, nors ir trumpas, buvo pilnas šviesos. Jis niekada neužkasė savo talentų; jis visada dalinosi, visada kūrė, visada ieškojo ryšio.
Jūs, brangūs tėvai, Alane ir Thao, šiandien tikriausiai jaučiate tą patį „kartumą“, apie kurį kalbėjome anksčiau, bet šiandien noriu, kad įsižiūrėtumėte į tą vaizdą: Marija šventykloje. Ji nėra viena. Ji yra Dievo namuose. Benas taip pat yra „šventykloje“ – Dievo glėbyje, kur nėra skausmo, kur nėra ligų, kur jis yra visiškai laisvas. Kai tėtis sapne matė Beną, sakantį: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết“ – „Tėti, visus testus aš išlaikiau“ – tai nebuvo sapnas apie pabaigą. Tai buvo žinia apie pilnatvę. Benas yra „perėjęs“ viską. Jis yra išlaikęs gyvenimo egzaminą meilės egzaminu. Ir jis dabar stebi jus iš tos vietos, kur nėra jokių kliūčių, tik amžina ramybė.
Noriu paliesti kažką, kas galbūt tyliai tūno jūsų širdyse. Po penkių mėnesių nuo birželio 13-osios, kai tyla tampa garsesnė už žodžius, dažnai kyla tas kankinantis klausimas: „Ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar aš kažką praleidau?“ Noriu, kad šiandien padėtumėte šį akmenį čia, prie šio altoriaus. Nėra jokios tėvų kaltės. Ligos, kurios atima vaikus, nėra tėvų nuodėmė. Tai nėra bausmė. Tai nėra kažkas, ką jūs galėjote numatyti ar išvengti. Jūs buvote Beno pasaulis, o jis buvo jūsiškis. Jūs mylėjote jį tobulai, atsidavusiai, kiekvieną akimirką. Dievas neieško kaltų; Dievas ieško tų, kurie kenčia, kad galėtų juos apkabinti. Jūs esate absoliučiai nekalti. Leiskite šiam kaltės jausmui ištirpti Dievo gailestingume. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.
Evangelijoje Sadukiejai klausia Jėzų apie prisikėlimą, bandydami jį įpainioti į logines pinkles. Bet Jėzus juos peržengia. Jis sako: „Jis nėra mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas, nes jam visi gyvi.“ Tai yra mūsų viltis. Benas nėra miręs. Benas yra gyvas Dievui. Jis yra toks pat realus, toks pat mylintis, toks pat „Benas“, koks buvo tada, kai su ašaromis akyse ir šypsena veide ragavo aštrų „Pad Thai“ Tailande, norėdamas patirti viską, ką pasaulis gali pasiūlyti. Jis vis dar yra. Jis vis dar jus myli. Jis vis dar yra jūsų „tobulo ketverto“ dalis, tik dabar jis tai daro iš kitos pusės, iš ten, kur meilė yra pati tikriausia.
Ryanai, tu esi brolis, kurio meilė yra tiltas. Tavo brolis Benas tave mato. Jis džiaugiasi tavo pasiekimais, jis yra su tavimi, kai tu jautiesi vienišas. Tu nesi vienas. Tu turi brolį, kuris dabar yra tavo angelas sargas. Neleisk savo širdžiai užsidaryti. Būk toks pat smalsus, toks pat atviras pasauliui, koks buvo Benas. Tęsk jo svajones. Tęsk tą meilę, kurią jis tau paliko.
Šiandienos žinia yra paprasta: „Užkopkite čia.“ Tai balsas, kviečiantis mus žvelgti aukštyn. Nors mes vis dar esame žemėje, nors mes vis dar nešame savo kryžius, mes esame kviečiami žvelgti į tą šviesą, kurioje jau ilsisi Benas. Kiekvieną kartą, kai pasijusite prislėgti, prisiminkite tą vaizdą: Benas, stovintis priešais šventyklą, besišypsantis, orus, laisvas. Prisiminkite jo norą padėti kitiems, tą jo širdies atvirumą. Tai yra jūsų palikimas. Tai yra jūsų stiprybė.
Išeidami iš čia, paimkite vieną mažą dalyką. Galbūt tai bus šypsena žmogui, kurį sutiksite. Galbūt tai bus malda už kitą šeimą, kuri šiandien jaučiasi vieniša. Galbūt tai bus tiesiog akimirka tylos, kai leisite Benui būti su jumis. Gyvenkite taip, kad ta šviesa, kurią jis paliko, nenustotų šviesti. Jūs nesate vieni. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis girdi kiekvieną jūsų šauksmą. Ir Jis atsako į juos savo ramybe, kuri pranoksta visokį supratimą. Jūs esate saugūs. Benas yra saugus. Mes visi esame pakeliui į tą pačią amžinąją šviesą. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jus, saugo jus ir teikia jums ramybę. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.