Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, brangieji, susirinkę šią dieną ieškoti Viešpaties veido.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai gyvenimą matome kaip didžiulį, sudėtingą kodo failą. Mes bandome viską suarchyvuoti, viską sudėlioti į logiškus aplankus, viską sujungti į veikiančią infrastruktūrą. Mes norime, kad mūsų pastangos – mūsų „teisumas“, mūsų pasiekimai, mūsų tvarka – būtų tas pagrindas, ant kurio statome savo ramybę. Šiandien šventasis Paulius laiške filipiečiams mums atskleidžia kažką radikaliai kitokio. Jis sako: „Viską laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe“. Paulius turėjo viską, kuo žmogus galėjo didžiuotis, bet jis suprato, kad visa tai yra tik šešėlis, palyginti su tuo, ką reiškia pažinti Kristų.
Įsižiūrėkime į šį atvirumą. Paulius nesako, kad jo praeitis ar pasiekimai yra blogi. Jis sako, kad jie tapo nereikšmingi, kai jis pamatė tikrąjį Lobį. Mūsų brangus Benjaminas turėjo tą nepaprastą, analitinį protą. Jis galėjo matyti pasaulį kaip sistemą, kaip „cloud“ infrastruktūrą, kaip lėktuvų maršrutus, kurie jungia žemynus. Jis buvo berniukas, kuris sugebėjo perprasti sudėtingus dalykus su tokia lengva šypsena. Bet ar žinote, kas buvo tikroji Benjamino šerdis? Tai nebuvo jo intelektas. Tai buvo jo gebėjimas atiduoti save. Tai buvo tas momentas, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui. Jis niekada jos nesudaužė, nereikėjo – bet pati ta intencija, tas noras atiduoti viską, ką turėjo, dėl kito žmogaus, atskleidžia, kad jo širdis jau buvo „išėjusi“ iš savęs. Jis jau gyveno tame Kristaus pažinime, apie kurį rašo Paulius.
Evangelijoje Jėzus mums pasakoja apie piemenį, kuris palieka devyniasdešimt devynias avis, kad rastų tą vieną, kuri pasiklydo. Jis pasakoja apie moterį, kuri šluoja namus, kol randa tą vieną pamestą monetą. Ir kai jie randa, jie džiaugiasi. Jie kviečia kaimynus. Jie švenčia. Kodėl? Nes kiekviena siela yra neįkainojama. Jūs, Alane, Thao ir Ryanai, jūs žinote šį skausmą, kai viena kėdė prie stalo lieka tuščia. Jūs žinote tą tėvų ir brolio ilgesį, kuris kartais atrodo kaip tyla, užpildanti visus namus. Bet Jėzus šiandien nori, kad jūs išgirstumėte: jūsų Benas nėra „pamestas“. Jis yra rastas. Jis yra toje Dievo šviesoje, kurioje nėra jokių atsisveikinimų, kurioje jo šypsena ir jo švelnumas yra pilnatvėje.
Kai mąstome apie Beną, mes dažnai prisimename jo aistrą aviacijai. Jis žiūrėjo į dangų ne kaip į tuštumą, o kaip į kelią. Jis kūrė savo „Con Chim Airlines“ – savo svajonių oro linijas. Ir dabar, kai mes žvelgiame į tą patį dangų, mes galime matyti ne tik tolimus lėktuvus, bet ir tą kelią, kuriuo Benas jau nuėjo. Jis dabar yra „Banquet of Heaven“, toje vietoje, kurioje Dievas džiaugiasi kiekvienu iš mūsų. Jūs nesate atskirti nuo jo. Jūs esate suvienyti per Tą patį, kuris ieškojo savo avies ir ją rado. Jūsų meilė Benjaminui, ta, kurią jūs jam dovanojote kiekvieną dieną, yra įrašyta į Dievo širdį. Ji niekur nedingo. Ji teka per kiekvieną jūsų prisiminimą, per kiekvieną jūsų gerumo veiksmą, per kiekvieną tylų Ryaną apkabinimą.
Ryanai, tavo brolis tave myli. Jis visada bus tavo brolis. Kai tu augi, kai svajoji, kai kuri savo ateitį, Benas yra tavo angelas. Jis mato tavo pastangas, jis džiaugiasi tavo pasiekimais. Niekada nemanyk, kad esi vienas. Jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra amžinas. Jūsų tėveliai, Alane ir Thao, jūs esate tie, kurie išmokė Beną mylėti. Jūs esate tie, kurie įskiepijo jam tą švelnumą, kurį jis taip dosniai dalino. Jūsų meilė jam buvo Dievo meilės atspindys. Ir Dievas dabar laiko jus už rankos, kai naktys tampa per ilgos, kai ilgesys tampa per sunkus.
Šiandienos skaitiniai mus kviečia į paprastumą. Paulius viską laiko nuostoliu, kad įgytų Kristų. Jėzus viską palieka, kad rastų vieną avį. Tai reiškia, kad mūsų tikroji vertė nėra mūsų pasiekimuose, ne mūsų „protinguose“ planuose ar mūsų „sėkmingose“ sistemose. Mūsų vertė yra tame, kad esame Dievo ieškomi. Mes esame tie, kuriuos Jis randa ir neša ant savo pečių su dideliu džiaugsmu. Benjaminas tai suprato. Jo meilė buvo paprasta, bet gili. Jis niekada nebijojo būti savimi. Jis niekada nebijojo mylėti. Ir tai yra ta didžiausia pamoka, kurią jis mums paliko: gyvenimo prasmė nėra tame, kiek mes pasiekiame, o tame, kiek mes esame pasirengę atiduoti save kitiems.
Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Pasiimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras ir Jis jas saugo. Jūsų ryšys su Benjaminu nėra nutrauktas; jis yra įrašytas į Dievo meilės knygą. Kai kitą kartą žiūrėsite į dangų, kai matysite lėktuvą, skrendantį virš jūsų, prisiminkite ne tik tai, ką praradote, bet tai, ką gavote – tą šviesą, kurią Benas atnešė į jūsų gyvenimą. Ji niekur nedingo. Ji tęsiasi per jūsų gerumą, per jūsų meilę vienas kitam, per kiekvieną tylų veiksmą, kurį darote jo vardu. Jūs esate kviečiami į Dievo namus, kur viskas yra paruošta. Neieškokite pasiteisinimų, kodėl negalite būti laimingi. Leiskite Dievui, jūsų Kūrėjui, jus maitinti. Leiskite Jam jus paguosti. Jūs esate mylimi labiau, nei galite įsivaizduoti, o Benas laukia jūsų ten, kur visos ašaros bus nušluostytos. Būkite ramybėje, nes Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesaugo jūsų širdis ir tegu Jo ramybė, viršijanti bet kokį supratimą, lydi jus šiandien ir per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.