Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Teviešpats būna su jumis visais, ir tebūna Jo ramybė jūsų namuose bei širdyse.
Viešpatie Jėzau, tu atėjai ieškoti paklydusios avies: pasigailėk mūsų. Kristau, tu esi kelias, tiesa ir gyvenimas: pasigailėk mūsų. Viešpatie, tu atverk mums vartus į amžinąjį Tėvo džiaugsmą: pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame gyvenimą kaip puotą, kurioje viskas sustyguota iki paskutinės smulkmenos – vietos prie stalo, svečių sąrašai, mandagūs pokalbiai, lūkesčiai dėl to, kas svarbus, o kas ne. Šiandienos Evangelijoje Jėzus sėdi būtent tokioje puotoje, pas fariziejų vyresnįjį. Jis stebi, kaip žmonėms rūpi užimti aukštesnes, garbingesnes vietas, kaip jie skuba pasirodyti, kaip ieško pripažinimo. Tai toks žemiškas, toks pažįstamas dalykas – tas nuolatinis noras būti matytam, būti įvertintam, būti viršuje. Ir tuomet Jėzus taria palyginimą apie vietas prie stalo, apie nuolankumą, apie tą netikėtą posūkį, kai tas, kuris nusileidžia į paskutinę vietą, išgirsti šeimininko balsą: „Bičiuli, pakilk aukščiau.“
Pagalvokite apie tai, kaip mūsų brangus Benjaminas žvelgė į pasaulį. Jis nebūtų ieškojęs garbingiausių vietų prie jokio stalo. Benas turėjo tą nepaprastą, šviesų protą – tą analitinį taiklumą, kuris jau vaikystėje leido jam suprasti sudėtingas sistemas, skaičiuoti sudėtingiausius matematikos uždavinius ar gilintis į „cloud“ infrastruktūras ir AWS aplinkas, kuriomis didžiavosi jo tėtis. Bet jo šerdis, jo tikroji esmė nebuvo pasiekimai ar noras pasirodyti. Jo šerdis buvo nepaprastas, tylus švelnumas. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, tiesiog, be jokio raginimo, pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo – nes dėdė turėjo draudimą, ir taupyklė liko nepaliesta, – bet pats pasiūlymas, ta tyra vaiko valia atiduoti viską, ką turėjo dėl kito, atveria mums jo sielos gelmę. Tai buvo žmogus, kuriam nereikėjo jokių žemiškų garbės vietų, nes jo širdis jau priklausė kitai, didesnei karalystei.
Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, tas tuščias stalas namuose kartais atrodo kaip sunkiausia vieta pasaulyje. Kai vakare susėdate valgyti, kai Ryano kambaryje brolio žaislai ar jo „github“ saugyklos tyliai primena apie tą, kurio trūksta, sielvartas užgula krūtinę. Jūs pažįstate tas naktis, kai mintys grįžta atgal, kai klausiate savęs tyliausiame kambario kampe: „Kodėl? Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau?“ Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą tiesą, kurią Jėzus sako visiems kenčiantiems: ligos ir netektys niekada nėra jūsų kaltė. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė, pilna. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną.
Pažiūrėkite į pirmąjį skaitinį. Šventasis Paulius, rašydamas filipiečiams iš kalėjimo, taria žodžius, kurie skamba beveik paradoksaliai žmogui, išgyvenančiam netektį: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – laimėjimas.“ Paulius yra įkalintas, jis jaučia mirties alsavimą, tačiau jo širdyje nėra nevilties. Jis sako: „Aš trokštu iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai nepalyginti geriau; bet pasilikti kūne labiau reikia dėl jūsų.“ Benjaminas iškeliavo į tą geresniąją vietą. Jis dabar yra ten, kur nebeliko jokių ligų, jokių sunkumų, jokių kovų už kiekvieną įkvėpimą. Prisiminkite tą tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas, stiprus, vilkintis žalius šortus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jis yra laisvas.
Jis dabar skraido tuose dangaus maršrutuose, apie kuriuos visada svajojo. Kartais, kai tėtis prisimena jų bendrus „airport spotting“ ritualus – tą džiaugsmą stebėti kylančius lėktuvus ar tą šypseną, kai Benas kalbėjo apie savo svajonių „Con Chim Airlines“, – tai ne širdį draskantis ilgesys, o tiltas į amžinybę. Ryanai, tavo brolis tave myli. Jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti. Kai tu gyveni, kai mokaisi, kai žaidi su savo žaislais, Benas yra šalia, šypsodamasis su tuo pačiu švelnumu, kurį visi jame branginome.
Šiandien, kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Ji teka per tolimus šulinius, iškastus jo vardu vargšams, ji gyvena jūsų širdyse, ji laukia jūsų ten, kur nėra jokių atsisveikinimų. Leiskite sau šiandien tiesiog būti, be jokio reikalavimo būti stipriems. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo meile ir patręšti jūsų širdis ramybe. Jis jus myli labiau, nei galite įsivaizduoti, o Benas yra Jo šviesoje, laukdamas su ta pačia šypsena. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Teviešpats palaimina jus, telydi jūsų žingsnius ir teapgaubia savo ramybe dabar ir per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.