Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievas, kuris mus pažįsta vardu ir saugo kiekvieną mūsų žingsnį, tebūna su jumis.
Viešpatie, Tu esi mūsų stiprybė ir išganymas: Viešpatie, pasigailėk. Kristau, Tu kvieti mus budėti su meile ir pasitikėjimu: Kristau, pasigailėk. Viešpatie, Tu esi mūsų prieglobstis ir viltis visose mūsų negandose: Viešpatie, pasigailėk.
Pagalvokite apie tą akimirką, kai lėktuvas ruošiasi kilti. Visos sistemos tikrinamos, kiekvienas prietaisų skydelio rodmuo turi būti savo vietoje, kiekvienas inžinerinis sprendimas turi būti nepriekaištingas. Mūsų brangusis Benjaminas, tas berniukas, kurio akys visada ieškodavo dangaus, puikiai suprato šią būtinybę būti pasiruošusiam. Jis ne tik svajojo apie savo „Con Chim Airlines“, jis gyveno su tokia precizija ir smalsumu, tarsi kiekviena diena būtų pasirengimas dideliam skrydžiui. Jis suprato tai, ką mes, suaugusieji, dažnai pamirštame: kad pasiruošimas nėra baimė, o meilės išraiška.
Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums kalba apie budrumą. Jis sako: „Būkite pasirengę, nes Sonas Žmogaus ateis tą valandą, kurią nemanote.“ Tai nėra grasinimas. Tai kvietimas gyventi taip, kad mūsų širdys būtų atviros, kad mūsų rankos būtų užimtos meilės darbais, o ne nerimu. Kai Jėzus kalba apie „tarną, kurį šeimininkas ras budintį“, Jis kalba apie žmogų, kuris gyvena su tikslu. Benjaminas, nors ir būdamas vos penkiolikos, buvo toks tarnas. Jis nebuvo tas, kuris laukė, kol kažkas nutiks – jis pats kūrė, jis pats mokėsi, jis pats mylėjo. Jo gyvenimas buvo tarsi tas „GitHub“ saugyklos kodas, kurį jis rašė – kruopštus, tvarkingas, kupinas gyvybės ir kūrybinio džiaugsmo.
Tačiau, Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kaip šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, žodžiai apie „budrumą“ gali skambėti kitaip. Jūsų namuose budėjimas nebėra tik laukimas – tai ilgesys. Tai tyla, kuri užpildo kambarį, kai prisimenate jo juoką, jo aštrų protą, tą ypatingą būdą, kaip jis, būdamas vos dvylikos, pravirko dėl baimės prarasti tėtį. Jūsų meilė buvo tokia gili, kad ji peržengė visas ribas. Ir dabar, kai ta kėdė prie stalo tuščia, kyla tie tylūs, graužiantys klausimai. Kyla mintys, kurios naktį neleidžia užmigti: „Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau? Galbūt buvo kažkoks ženklas, kurį praleidau?“
Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas atėjo iš už mūsų regimo pasaulio ribų. Ligos, kurios užklumpa mus, nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.
Pažvelkite į pirmąjį skaitinį. Šventasis Paulius rašo apie „Dievo malonės administravimą“, apie paslaptį, kuri buvo atskleista per Kristų. Paulius sako, kad mes turime „drąsos ir pasitikėjimo prieiti prie Dievo per tikėjimą“. Tai yra mūsų pagrindas. Mūsų pasitikėjimas nėra pagrįstas tuo, ką mes suprantame, bet tuo, ką Dievas padarė. Jis paėmė Benjaminą į savo „Banquet of Heaven“, į tą vietą, kur nėra jokių techninių gedimų, kur jo „Con Chim Airlines“ skrenda be jokių trikdžių, kur jis yra visiškai sveikas, stiprus ir laimingas. Ar pamenate tėčio sapną? Benas, stovintis prie durų, sveikas, sakantis: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết.“ Jis praėjo visus išbandymus. Jis yra namuose.
Benjaminas gyveno su atvira širdimi. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo – bet pats pasiūlymas buvo tikrasis jo sielos paveikslas. Tai buvo berniukas, kuris nebuvo pririštas prie daiktų. Jis buvo pririštas prie žmonių. Jis mylėjo. Ir ta meilė, ta „išganymo versmė“, apie kurią giedame psalmėje, teka toliau. Ji teka per tą šulinį, iškastą jo vardu tolimame krašte, per tą vandenį, kuris dabar atgaivina trokštančius. Tai nėra tik atminimas. Tai yra gyvas Beno meilės tęsinys. Jis vis dar duoda. Jis vis dar myli.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jis yra tavo ryšys su dangumi.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas jus mato, Jis skaičiuoja jūsų ašaras, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Tegu ši ramybė, kuri pranoksta bet kokį supratimą, saugo jūsų širdis. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesaugo jus savo ramybėje ir tegu Beno šypsena, spindinti danguje, būna jūsų stiprybės šaltinis. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios palaiminimas tebūnie su jumis visada.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.