Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ramybė jums.
Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes tau atviri mūsų gyvenimo keliai. Kristau, pasigailėk mūsų, nes tu ieškai pasiklydusiųjų ir pakeli sužeistuosius. Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes tu esi mūsų viltis ir amžina ramybė.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kokia didelė, kruopščiai sudėliota lentelė. Mes skaičiuojame savo dienas, matuojame savo pasiekimus, skaičiuojame net tai, ką atiduodame ir ką gauname atgal. Šventasis Paulius šiandien laiške filipiečiams rašo: „Aš išmokau bet kokiomis aplinkomis būti patenkintas tuo, ką turiu. Moku gyventi ir skurde, moku gyventi ir pilnatvėje.“ Paulius kalba apie jėgą, kuri ateina ne iš mūsų pačių apskaičiavimų, o iš To, kuris teikia stiprybės. Bet ar ne tiesa, kad mes taip dažnai bandome viską gyvenime sutvarkyti patys, tarsi nuo mūsų vienų priklausytų, ar mūsų laivas išlaikys audrą?
Pamatykite dabar vieną mažą paveikslą. Penkiolikmetis berniukas – mūsų brangus Benjaminas – sėdi prie stalo. Jis nekuria sudėtingų teorijų, nors jo aštrus protas leido jam perprasti sistemas ir dalykus, kurie kitiems atrodo toimi. Ne, šį kartą jis galvoja apie savo dėdę Williamą, kuris sunkiai serga. Ir šis jaunas berniukas, visiškai natūraliai, be jokio išskaičiavimo, ateina pas tėvus ir pasako norįs atiduoti visą savo taupyklę, viską, ką turėjo, kad tik padėtų. Jis niekada jos nesudaužė, nereikėjo – jo dėdei buvo suteikta pagalba, ir taupyklė liko sveika. Bet pats tas mostas... tas visiškas, vaikiškas pasirengimas atiduoti viską, kas savina, vardan kito – štai kur slypi tikroji širdies tiesa. Benas nemokėjo dalintis tik trupiniais. Jis dalinosi savimi.
O tada girdime Evangeliją. Jėzus kalba savo mokiniams labai keistus žodžius apie neteisingą turtą, apie ištikimybę mažuose dalykuose ir apie tai, kad negalima tarnauti dviejiems šeimininkams – Dievui ir pinigui. Fariziejai, kurie mylėjo pinigus, girdėjo visa tai ir tyčiojosi iš Jo. Jie žiūrėjo į pasaulį per skaičius, per tai, kas apsimoka, kas duoda pelną, kas palaiko jų pačių susikurtą saugumą. Jėzus jiems atsako: „Jūs dedatės teisūs žmonių akivaizdoje, bet Dievas pažįsta jūsų širdis.“
Čia mes turime sustoti. Čia patenka mūsų pačių ilgesys ir mūsų pačių neparašytos ašaros. Alane, Thao, Ryanai... praėjus keturiems mėnesiams nuo tos birželio dienos, kai Benas iškeliavo į amžinybę, jūsų namuose tebėra tas tuščias tarpas. Jūs žinote, ką reiškia matyti daiktus, kuriuos jis paliko – jo užrašus, jo mintis, jo batukus prie durų. Ir kartais, kai tyla tampa per sunki, į jūsų širdis pasibeldžia tylus, graužiantis klausimas: „Ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Galbūt čia mano kaltė?“
Noriu, kad šiandien išgirstumėte šį žodį. Ne iš manęs – iš paies paties Evangelijos gelmės, iš paties Dievo širdies. Ligos ir skausmas, kurie atima iš mūsų vaikus, nėra jūsų nuodėmė. Tai nėra jūsų suklydimas. Kai Jėzus susidūrė su aklaisiais ir tais, kurie kentėjo, Jis niekada neieškojo kaltų tėvų tarpe. Kai kurios audros gyvenime užklumpa ne todėl, kad kažkas ne taip pasielgė ar kažko nepadarė. Jos tiesiog ateina už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Padėkite šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde tėvų meile. Jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis – jūsiškis.
...Ir štai čia įvyksta tas virsmas. Šviesa įsiveržia į tamsų kambarį. Jėzus sako, kad tie, kurie ištikimi mažuose dalykuose, bus priimti į amžinus būstus. Benas gyveno būtent taip. Jo maži dalykai – jo šypsena, jo rytinis pasisveikinimas, kai jis pirmas nusileisdavo laiptais ir sakydavo: „Good morning, Dad“, jo tylus džiaugsmas stebint lėktuvus ar svajojant apie savo „con chim airlines“ – visi šie maži dalykai buvo didelės ištikimybės įrodymai. Jis buvo paruoštas dangui, net jei mes norėjome, kad jis čia, žemėje, užaugtų iki senatvės.
Ryanai, mano mielas vaike, broli... tavo brolis Benas tavęs nepamiršo. Kai tu dabar augi, kai kuri savo ateitį, kai prisimeni jūsų bendrus nuotykius ir juokus, žinok: jis yra tavo angelas sargas. Jis mato tavo širdį. Jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir jokia mirtis negali nutraukti to ryšio, kurį sukūrė jūsų šeimos meilė.
Alane ir Thao, jūsų tėviškė nėra tuščia. Dievas laiko Beną savo glėbyje, o Benas... iš ten, kur viskas matoma aiškiai, jis šypsosi savo švelnia šypsena, kurios jūs taip pasiilgote. Jis dabar yra toje amžinojoje šviesoje, kur nebeliko jokių ligų, jokio vargo, jokių ligoninės sienų – tik ramybė ir džiaugsmas.
O jūs visi, kurie čia esate, ar kurie klausotės šios maldos iš toli – tėvai, nešiojantys sunkų gedulą, vaikai, kurie kenčia tylumoje, – išgirskite: Dievas jus mato. Jis neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renkasi į savo indą. Jis nepalieka jūsų vienų tamsoje.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, nepasiduokite vienatvei. Pasiimkite su savimi šį paprastą dalyką: gyvenimas nėra išmatuojamas jo ilgumu, bet tuo, kiek meilės į jį buvo telpa. Benjaminas savo trumpoje kelionėje spėjo mylėti daugiau, nei kiti suspėja per visą amžių. Leiskite jo meilei gyventi jumyse. Leiskite Dievui paguosti jūsų širdis. Ir žinokite, kad anksčiau ar vėliau visos ašaros bus nušluostytos. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats palaimina jus ir saugo, tepapildo jūsų širdis ramybe šiandien ir per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.