Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, brangūs broliai ir seserys, susirinkę šioje maldoje ieškoti Viešpaties šviesos.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kruopščiai sukonstruotas algoritmas. Mes tikime, kad jei tik įdėsime pakankamai pastangų, jei tik teisingai sudėliosime savo prioritetus, jei tik mūsų „kodo“ eilutės bus nepriekaištingos, viskas klostysis pagal mūsų numatytą planą. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kurio genialus protas puikiai suprato šią tvarką. Jis mokėjo analizuoti, konstruoti, kurti – nuo matematikos uždavinių iki debesų infrastruktūros. Jis gyveno su ta nuostabia, vaikiška viltimi, kad pasaulį galima suprasti ir suvaldyti, kad kiekviena detalė turi savo logiką. Prisiminkite jį, sėdintį prie kompiuterio, su užsidegimu tyrinėjantį technologijas, ar su šypsena pasakojantį apie savo svajonių oro linijas, „Con Chim Airlines“. Tai buvo jo būdas pažinti pasaulį, jo būdas prisiliesti prie to, kas didinga.
Tačiau šiandienos Evangelija mus kviečia į visiškai kitokią, kartais skaudžią, bet vienintelę tikrą tiesą. Įstatymo mokytojas klausia Jėzaus: „Kas yra mano artimas?“ Jis nori apibrėžti ribas. Jis nori žinoti, kam jis privalo rodyti meilę ir kur ta atsakomybė baigiasi. Tai žmogiškas noras – sukurti taisykles, kurios mus apsaugotų nuo netikėtumų, nuo per didelio skausmo, nuo įsipareigojimų, kurie atrodo neįveikiami. Jėzus jam atsako ne teorija, o vaizdu: žmogumi, gulinčiu pakelėje, pusiau gyvu, paliktu likimo valiai. Ir tada pasirodo samarietis. Jis ne klausia, kas yra jo artimas. Jis tiesiog pamato. Jis sustoja. Jis prieina. Jis ištraukia aliejų ir vyną. Jis ne tik padeda – jis prisiima svetimą skausmą kaip savo paties.
Noriu, kad šiandien sustotume ties šiuo vienu vaizdu – su „kelyje išlietais aliejumi ir vynu“. Tai yra gailestingumo ženklas. Tai yra meilė, kuri nežiūri į tai, kas „priklauso“ ar „teisinga“, o tiesiog reaguoja į kito žmogaus žaizdą. Benjaminas, nors ir buvo berniukas, gyvenęs ateities technologijų pasaulyje, turėjo šią samariečio širdį. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, pasakė tėvams, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies „aliejus ir vynas“. Tai buvo jo vaikiška, bet gili įžvalga, kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis suprato, kad mūsų tikrasis turtas yra tai, kiek mes esame pasirengę atiduoti kitiems.
Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali suteikti tikrą paguodą. Kai netenki vaiko, kai namuose lieka tyla, kurioje skamba tik prisiminimai, širdyje neišvengiamai kyla tas sunkus, graužiantis klausimas: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar mano meilė buvo nepakankamai budri? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs buvote tėvai, kurie mylėjo tobulai, širdimi ir siela. Ši netektis nebuvo jokio klaidingo žingsnio pasekmė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros gyvenime užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Jūs nepraleidote nieko. Jūs buvote šalia kiekvieną akimirką, jūs nešėte jį ant rankų ir savo širdyse. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Dievas nėra tas, kuris baudžia; Jis yra tas, kuris pasitinka prie vartų. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kurios būtų buvę galima išvengti. Kai kurios ligos, kai kurie skausmai tiesiog ateina, ir jokia žmogaus valia, joks budrumas negalėjo jų sustabdyti. Būkite laisvi nuo šio kaltės jausmo, nes Dievas jus mato kaip tuos, kurie mylėjo iki galo.
Alanai, Thao, aš žinau, kiek sveria šios dienos. Žinau, kaip atrodo rytai, kai pirma mintis sunki kaip akmuo, ir naktys, kai namų tyla tampa per gili. Bet padėkite savo skausmą į tas pačias rankas, kurios laiko ir Benjaminą. Jis danguje nėra toli. Jis yra ten, kur džiaugiasi Jėzus, kur mažutėliai regí Tėvo veidą. Jo šypsena, jo švelnus būdas, jo kikenimas kalbant apie „Con Chim Airlines“ – tai dabar priklauso amžinybei. Jo meilė, kurią jis taip dosniai dalijo, niekur nedingo. Ji tapo dalimi to, ką Dievas dabar puoselėja savo danguje. Jis dabar yra tas, kuris stebi jus su begaline meile, tas, kuris, kaip ir sapne, sako: „Ba, visus testus praėjau.“ Jis yra saugus, jis yra namuose.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai prisimeni jį, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Būk drąsus, būk smalsus, eik į priekį gyvenime su ta pačia šviesa, kuria dalijosi tavo brolis. Jis stebi tave su šypsena. Tu esi jo širdies dalis, tęsianti kelionę šioje žemėje. Tavo brolis dabar yra tavo angelas sargas, kuris tave pažįsta geriau nei bet kas kitas. Kai jautiesi vienišas, prisimink, kad jis yra šalia, kad jis džiaugiasi kiekvienu tavo žingsniu, kiekviena tavo sėkme.
Šiandienos skaitiniai mus moko, kad Dievas yra tas, kuris mus kviečia į tikrąją meilę. Paulius laiške galatams mus įspėja neieškoti „kitokios evangelijos“, o laikytis tos, kuri atėjo per Jėzų Kristų – evangelijos, kuri yra pagrįsta ne žmogaus sugalvotomis taisyklėmis, o Dievo apreikšta meile. Tai meilė, kuri reikalauja mūsų visų jėgų, visos širdies ir viso proto. Benjaminas tai suprato geriau nei daugelis suaugusiųjų. Jis suprato, kad gyvenimo vertė matuojama ne tuo, ką mes pasiekiame, o tuo, kaip mes atsiliepiame į kito žmogaus poreikį. Jo gyvenimas, nors ir trumpas, buvo pilnas šios meilės. Tai, kad jo vardu buvo išgręžtas šulinys Vietname, kad jo meilė „teka“ per vandenį, suteikiantį gyvybę kitiems – tai yra tikrasis jo palikimas. Tai yra jo „aliejus ir vynas“, kurie niekada neišseks.
Kai šiandien praversite šios maldos duris ir išeisite į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną paprastą dalyką. Kai pamatysite danguje praskrendantį lėktuvą ar paukštį, nusišypsokite. Prisiminkite, kad Benjaminas yra danguje, kur viskas yra aišku, kur nėra jokio skausmo, tik Dievo šviesa. Ir žinokite, kad meilė, kurią jūs jam atidavėte, niekada nebuvo veltui. Ji yra tas vaisius, kurį Dievas priima į savo namus. Būkite ramybėje, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis laiko jus dabar, šiandien ir per amžius. Ir atminkite: jūs ne tik nešate savo kryžių, jūs nešate jį kartu su Kristumi, kuris pats tapo mūsų „artimu“, kad mes niekada nebebūtume vieni. Jūs esate saugūs, jūs esate matomi, jūs esate nešami. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats jus laimina, saugo ir teikia ramybę jūsų širdims. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.