Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievas, kuris mus kviečia į savo ramybę ir šviesą, tebūna su jumis visais.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai gyvenimą matome kaip didžiulę, kruopščiai suplanuotą kelionę. Mes stengiamės numatyti kiekvieną posūkį, kiekvieną kliūtį, kiekvieną stotelę, lyg būtume patys savo likimo architektai. Šiandienos skaitiniai, ypač Evangelija apie dešimt mergelių, mus stabdo. Jie kviečia mus pažvelgti ne į savo planus, o į savo lempas. Ar jose yra aliejaus? Ar mes esame pasirengę tam susitikimui, kurio negalime nei suplanuoti, nei paspartinti?
Įsižiūrėkime į šį paprastą, bet galingą įvaizdį – aliejaus atsargas. Išmintingosios mergelės jį turėjo. Kvailosios – ne. Ir šis skirtumas pasirodė esąs esminis, kai vidurnaktį nuaidėjo šauksmas: „Štai jaunikis! Išeikite jo pasitikti!“ Tai nėra pasakojimas apie bausmę. Tai pasakojimas apie budrumą. Tai pasakojimas apie tai, kas iš tikrųjų maitina mūsų sielą, kai ateina tamsa.
Prisiminkime mūsų brangų Benjaminą. Benas buvo berniukas, kurio protas buvo aštrus kaip skustuvas. Jis mokėjo perprasti sudėtingas sistemas, AWS infrastruktūras, lėktuvų modelius, jis kūrė savo svajonių „Con Chim Airlines“. Jis matė pasaulį kaip sistemą, kurią galima suprasti ir patobulinti. Tačiau, kai galvojame apie jį šiandien, mes matome ne tik jo intelektą. Mes matome jo širdies „aliejaus atsargas“. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui. Jis niekada jos nesudaužė, nereikėjo – bet pati ta intencija, tas noras atiduoti viską, ką turėjo, dėl kito žmogaus, atskleidžia, kad jo širdis jau buvo pilna šviesos. Jis jau buvo pasiruošęs. Jis jau gyveno tame, kas amžina.
Alane, Thao, Ryanai... praėjus keturiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Benas iškeliavo į Tėvo namus, jūsų namų tyla vis dar kalba. Kai žiūrite į jo paliktus daiktus, kai prisimenate jo šypseną, kai girdite jo juoką kalbant apie „Con Chim Airlines“, jūs jaučiate tą tuštumą. Kartais naktys tampa per ilgos, ir į širdį pasibeldžia tas graužiantis klausimas: „Kodėl? Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažką praleidau?“ Noriu, kad šiandien išgirstumėte šią tiesą: Dievas neieško kaltų. Kai Jėzus susidūrė su kančia, Jis niekada nekaltino tėvų. Ligos ir gyvenimo audros kartais užklumpa ne dėl to, kad kažkas ne taip pasielgė. Jos tiesiog ateina už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Padėkite šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde tėvų meile. Jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis – jūsiškis. Jūs nieko nepraleidote. Jūs nieko nepadarėte blogai. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus.
Šiandienos pirmasis skaitinys iš Išminties knygos sako: „Išmintis... pati skuba pasirodyti tiems, kurie jos trokšta“. Benjaminas buvo toks – jis troško gyvenimo, jis troško pažinimo, jis troško meilės. Ir Dievas, kuris yra pati Išmintis, pasitiko jį prie vartų. Benas dabar yra toje vietoje, kur nebeliko jokių ligų, jokio vargo, jokių ligoninės sienų. Jis yra „Banquet of Heaven“, toje šventėje, kurioje jaunikis Jėzus priima visus, kurie turėjo aliejaus savo širdyse. O Benas turėjo jo apsčiai – savo gerumu, savo šypsena, savo atjauta.
Ryanai, mano mielas vaike, broli... tavo brolis Benas tavęs nepamiršo. Jūs buvote „tobulas ketvertas“. Jūs kartu tyrinėjote pasaulį – nuo Dubajaus sodų iki Europos miestų. Tas ryšys, kurį sukūrėte, nėra nutrauktas. Jis tęsiasi. Kai tu augi, kai svajoji, kai kuri savo ateitį, žinok: Benas yra tavo angelas sargas. Jis mato tavo širdį. Jis džiaugiasi tavo pasiekimais. Niekada nemanyk, kad esi vienas, net kai tyla namuose tampa per tiršta.
Šiandienos Evangelijos pabaigoje Jėzus sako: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. Tai gali skambėti kaip grėsmė, bet iš tikrųjų tai yra kvietimas į visišką pasitikėjimą. Budėti – tai ne baimintis, o gyventi taip, tarsi kiekviena akimirka būtų dovana. Benas gyveno būtent taip. Jis nešvaistė laiko pykčiui ar nerimui. Jis gyveno su džiaugsmu, su smalsumu, su meile. Jis mus moko, kad gyvenimo prasmė nėra jo trukmėje, o jo intensyvume. Jis spėjo mylėti daugiau, nei daugelis suspėja per visą amžių.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, neikite vieni. Pasiimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras ir Jis jas saugo. Jūsų ryšys su Benjaminu nėra nutrauktas; jis yra įrašytas į Dievo meilės knygą. Kai kitą kartą žiūrėsite į dangų, kai matysite lėktuvą, skrendantį virš jūsų, prisiminkite ne tik tai, ką praradote, bet tai, ką gavote – tą šviesą, kurią Benas atnešė į jūsų gyvenimą. Ji niekur nedingo. Ji tęsiasi per jūsų gerumą, per jūsų meilę vienas kitam, per kiekvieną tylų veiksmą, kurį darote jo vardu – galbūt per tą šulinį, kuris dabar teikia vandenį tiems, kam jo trūko, ar per tą tylų dalinimąsi su kitais. Benas tebegyvena per jūsų meilę.
Jūs esate kviečiami į Dievo namus, kur viskas yra paruošta. Neieškokite pasiteisinimų, kodėl negalite būti laimingi. Leiskite Dievui, jūsų Kūrėjui, jus maitinti. Leiskite Jam jus paguosti. Jūs esate mylimi labiau, nei galite įsivaizduoti, o Benas laukia jūsų ten, kur visos ašaros bus nušluostytos. Būkite ramybėje, nes Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesaugo jūsų širdis ramybėje ir teveda jus savo šviesos keliu. Tepadeda Jis jums šiandien ir visada. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.