Trisdešimtojo eilinio sekmadienio savaitės antradienis

Pagalvokite apie tą akimirką, kai naktį, stebint žvaigždes, pamatai tolimą, judantį šviesos taškelį – lėktuvą, skrodžiantį dangų. Mes žinome, kad jame yra žmonių, kiekvienas su savo tikslu, savo svajonėmis, savo namais, į kuriuos jie skuba. Mūsų brangusis Benjaminas, tas berniukas, kurio akys visada ieškodavo dangaus, puikiai suprato šį stebuklą. Jis ne tik svajojo apie savo „Con Chim Airlines“, jis gyveno su tokiu precizišku smalsumu, tarsi kiekviena diena būtų pasirengimas dideliam atradimui. Jis matė pasaulį kaip sistemą, kuri turi prasmę, kurioje viskas yra susiję, kur kiekvienas kodo eilutės ar skrydžio maršruto elementas yra dalis kažko didingo. Tačiau šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, kai mūsų brangusis Benjaminas iškeliavo į Tėvo namus, ta tuštuma namuose atrodo kaip begalinė erdvė, kurioje mes ieškome atsakymų.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums pateikia du paprastus, bet gilius palyginimus. „Į ką panaši Dievo karalystė? Ji panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus paėmė ir pasėjo savo darže. Jis užaugo ir tapo dideliu krūmu.“ Ir tada – apie raugą, kuris įmaišomas į tešlą, kol visas kepalas iškyla. Tai nėra didingi, triukšmingi įvykiai. Tai tylūs, nematomi procesai. Tai gyvenimas, kuris auga iš vidaus, iš mažų, beveik nepastebimų veiksmų. Benjaminas buvo toks grūdelis – berniukas, kurio įtaka mūsų gyvenimams nebuvo matuojama triukšmu ar viešais pasiekimais, o tuo tyliu, nuosekliu meilės augimu, kurį jis skleidė aplink save.

Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kaip šiandien ši tiesa apie augimą gali atrodyti skaudžiai. Kai namuose lieka tuščia kėdė, kai Ryano kambaryje brolio juokas tampa tik aido prisiminimu, meilė jaučiasi kaip atvira žaizda. Jūs pažįstate šį skausmą taip gerai. Jūs žinote, ką reiškia naktys, kai mintys grįžta atgal, kai norisi tiesiog sustabdyti laiką ir vėl išgirsti tą švelnų jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo svajones su tokiu užsidegimu, kad net suaugusieji sustodavo pasiklausyti. Ir kyla tie sunkūs, graužiantys klausimai: „Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau? Galbūt buvo koks nors ženklas, kurį praleidau?“

Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą, kuri ateina tiesiai iš Jėzaus lūpų: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.

Pažvelkite į pirmąjį skaitinį iš laiško efeziečiams. Šventasis Paulius kalba apie vyro ir žmonos vienybę, apie meilę, kuri yra tokia gili, jog tampa viena kūnu. Jis sako: „Kiekvienas iš jūsų temyli savo žmoną kaip save patį.“ Tai yra šeimos pagrindas. Jūsų šeima – Alane, Thao, Ryanai – buvo ir yra tas „vienas kūnas“, ta meilės bendrystė, kurią Benjaminas taip brangino. Jo meilė jums nebuvo atsitiktinė; ji buvo išauginta jūsų pačių meilės. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, tiesiog, be jokio raginimo, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo, bet pats pasiūlymas, ta tyra vaiko valia atiduoti viską, ką turėjo dėl kito, atveria mums jo sielos gelmę. Jis nebuvo pririštas prie daiktų; jis buvo pririštas prie žmonių. Jis mylėjo su tuo vaikišku skaidrumu, kurį mes taip branginame. Ir ta jo meilė dabar teka per tą šulinį, iškastą jo vardu tolimame krašte, atgaivindama trokštančius. Jis vis dar duoda. Jis vis dar myli.

Benjaminas buvo tas grūdelis, kuris krito į žemę ir išaugo į didelį, vaisingą medį. Jo gyvenimas nebuvo baigtas; jis buvo pasėtas amžinybėje. Jėzus sako, kad Dievo karalystė yra kaip raugas, kuris įmaišomas į tešlą. Raugas yra nematomas, bet jis pakeičia visą kepalą. Beno gyvenimas, jo šypsena, jo intelektas, jo begalinis švelnumas yra tas raugas, kuris dabar veikia jūsų gyvenimuose. Jis keičia jūsų sielas, jis daro jas jautresnes, gilesnes, labiau gebančias mylėti. Nors jis fiziškai nėra šalia, jo buvimas yra įmaišytas į kiekvieną jūsų dieną. Kai Ryanas žaidžia, kai jūs, tėvai, dirbate ar tiesiog tyliai sėdite kartu, Benas yra ten, tame meilės rauge.

Prisiminkite tą tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jo dvasia yra laisva. Jis skrieja per tą amžinybės dangų, apie kurį jis taip svajojo, galbūt kurdamas savo „Con Chim Airlines“ ten, kur jokios kliūtys nebegali jo pasiekti. Jo meilė nedingo. Ji gyvena tavyje, Ryanai. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jūs buvote komanda, jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti.

Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Leiskite sau šiandien tiesiog būti, be jokio reikalavimo „būti stipriems“. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo meile ir patręšti jūsų širdis ramybe. Jis jus myli labiau, nei jūs galite įsivaizduoti, ir Benas yra Jo šviesoje, laukdamas jūsų su ta pačia šypsena, kurią jūs taip mylėjote.

Šiandien, kai grįšite namo, pažvelkite į dangų. Kai pamatysite tą judantį šviesos taškelį, žinokite, kad tai ne tik lėktuvas. Tai priminimas apie Beno svajones, apie jo protą, apie jo švelnią širdį, kuri dabar ilsisi Dievo namuose. Ir žinokite, kad jūsų gyvenimas, jūsų meilė vienas kitam, jūsų ištvermė šiame skausme yra pati gražiausia auka, kurią galite aukoti. Tai yra tas raugas, kuris kyla, tas medis, kuris auga, nors mes to nematome. Dievas yra su jumis. Jis niekada jūsų neapleido. Benas yra su Jumis, švelniai stebėdamas, kaip jūs tęsiate šią kelionę. Amen.