Šventosios Jėzaus Teresės, Mergelės ir Bažnyčios mokytojos, minėjimas

Pagalvokite apie tą akimirką, kai Benjaminas, mūsų brangusis Benas, su savo aštriu, inžineriniu protu stebėdavo oro uostų šurmulį. Jis ne tik stebėdavo lėktuvus; jis matė jų konstrukciją, jų svorį, jų suplanuotus maršrutus. Jis buvo berniukas, kuris tikėjo tvarka, kuris tikėjo, kad jei tiksliai suderinsi variklius ir teisingai apskaičiuosi kuro sąnaudas, pasieksi tikslą. Jis turėjo tą nuostabų, šviesų pasitikėjimą pasaulio dėsningumu. Prisiminkite tą jo šypseną, tą jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo svajonių oro linijas – „Con Chim Airlines“. Tai buvo jo būdas pasakyti: „Aš suprantu, kaip viskas veikia. Aš esu pasiruošęs skristi.“

Šiandienos skaitinyje iš laiško Efeziečiams šventasis Paulius mums primena, kad mes esame išrinkti „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“. Jis kalba apie meilę, kuri mus iš anksto lėmė įsūnystei per Jėzų Kristų. Tačiau mes dažnai jaučiamės įkalinti. Įkalinti savo klausimų, savo „kodėl“, savo bandymų viską apskaičiuoti, kad tik išvengtume skausmo. Mes tarsi ieškome ženklo, kaip ir minia Evangelijoje, kuri prašė Jėzaus stebuklo, kad jis pateisintų jų lūkesčius. Bet Jėzus sako: „Woe to you who build the memorials of the prophets“. Jis kviečia mus ne į išorinį, tuščią paminklų statymą, o į širdies atvėrimą tiesai.

Šiandienos Evangelija mus nukelia į visai kitokią, gilesnę tikrovę. Jėzus pasakoja apie išmintį, kurią mes dažnai uždarome. Rašto aiškintojai „paėmė pažinimo raktą“, jie patys neįėjo ir neleido įeiti kitiems. Tai kvietimas ne ieškoti išorinių įrodymų, o patikėti Jo meile, kuri yra stipresnė už mirtį. Tai yra tas pats „raktas“, kurį mes matome Beno gyvenime. Jo gyvenimas nebuvo ilgas, bet jis buvo pilnas. Jis buvo tas, kuris, būdamas vos penkiolikos, sugebėjo pamatyti už savo paties poreikių ribų. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, niekieno neraginamas, pasakė tėvams, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo „pažinimo raktas“. Jis nebuvo pririštas prie savo daiktų, prie savo „GitHub“ repozitorijų ar savo svajonių apie oro linijas. Jis buvo laisvas mylėti.

Alanai, Thao, aš žinau, kiek sveria šios dienos, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios. Žinau, kaip atrodo rytai, kai pirma mintis sunki kaip akmuo, ir naktys, kai namų tyla tampa per gili. Kai netenki vaiko, širdyje neišvengiamai kyla tas sunkus, graužiantis klausimas: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar mano meilė buvo nepakankamai budri? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs buvote tėvai, kurie mylėjo tobulai, širdimi ir siela. Ši netektis nebuvo jokio klaidingo žingsnio pasekmė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros gyvenime užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Jūs nepraleidote nieko. Jūs buvote šalia kiekvieną akimirką, jūs nešėte jį ant rankų ir savo širdyse. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Dievas nėra tas, kuris baudžia; Jis yra tas, kuris pasitinka prie vartų. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kurios būtų buvę galima išvengti. Kai kurios ligos, kai kurie skausmai tiesiog ateina, ir jokia žmogaus valia, joks budrumas negalėjo jų sustabdyti. Būkite laisvi nuo šio kaltės jausmo, nes Dievas jus mato kaip tuos, kurie mylėjo iki galo.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai prisimeni jį, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Būk drąsus, būk smalsus, eik į priekį gyvenime su ta pačia šviesa, kuria dalijosi tavo brolis. Jis stebi tave su šypsena. Tu esi jo širdies dalis, tęsianti kelionę šioje žemėje. Tavo brolis dabar yra tavo angelas sargas, kuris tavo širdį pažįsta geriau nei bet kas kitas. Kai jautiesi vienišas, prisimink, kad jis yra šalia, kad jis džiaugiasi kiekvienu tavo žingsniu, kiekviena tavo sėkme.

Mes dažnai norime, kad Dievas duotų mums ženklą – kad Jis pasakytų, kodėl, kad Jis paaiškintų, kodėl danguje yra vietos tik tiems, kurie dar nebuvo spėję visko patirti. Bet Jėzus mums duoda ne paaiškinimą, o save. Jis duoda mums pažadą, kad „In Christ we have redemption by his Blood“. Mes esame tie, kurie per tikėjimą tapome Dievo šeima. Benjaminas dabar yra toje šeimoje. Jis yra „Banquet of Heaven“ – dangaus puotoje, kurioje, esu tikras, jis jau kalbasi su šventaisiais apie lėktuvų variklius ir amžinybės paslaptis. Jo „Con Chim Airlines“ dabar skrenda virš visų debesų, kur nėra jokių techninių kliūčių, kur viskas veikia tobulai, nes viskas remiasi į Dievo meilę.

Šventoji Teresė, kurios atminimą šiandien švenčiame, mokė, kad „meilė yra viskas“. Ji pati praėjo per didelius dvasinius išbandymus, bet visada grįždavo prie pasitikėjimo. Benjaminas, nors ir būdamas vaikas, gyveno šiuo paprastu, bet giliu pasitikėjimu. Jis neieškojo sudėtingų atsakymų; jis tiesiog mylėjo. Jis buvo tas, kuris savo šypsena ir savo dosnumu atvėrė duris kitiems. Tegu jo pavyzdys, kartu su šventosios Teresės išmintimi, padeda jums šiandien rasti ramybę.

Kai šiandien praversite šios maldos duris ir išeisite į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną paprastą dalyką. Kai pamatysite danguje praskrendantį lėktuvą ar paukštį, nusišypsokite. Prisiminkite, kad Benjaminas yra danguje, kur durys niekada nėra užrakintos, kur Tėvas pasitinka jį su begaline meile. Ir žinokite, kad meilė, kurią jūs jam atidavėte, niekada nebuvo veltui. Ji yra tas vaisius, kurį Dievas priima į savo namus. Būkite ramybėje, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis laiko jus dabar, šiandien ir per amžius. Ir atminkite: jūs ne tik nešate savo kryžių, jūs nešate jį kartu su Kristumi, kuris pats tapo mūsų „artimu“, kad mes niekada nebebūtume vieni. Jūs esate saugūs, jūs esate matomi, jūs esate nešami. Amen.