Vardan Dievo, kuris mus pažįsta ir myli, Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ramybė jums, susirinkusiems į šią šventąją valandą pasisemti vilties iš Dievo Žodžio.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimo prasmė yra dideliuose pasiekimuose, matomuose rezultatuose, tame, ką galime išmatuoti ar įdėti į savo CV. Mes vertiname save ir kitus pagal tai, kiek „talentų“ esame sukaupę – kiek žinių, kiek sėkmės, kiek uždirbtų pergalių. Tačiau šiandienos Evangelija mus kviečia į visai kitokią tikrovę. Jėzus pasakoja apie talentus ne tam, kad mus išgąsdintų skaičiavimu, o tam, kad atskleistų, jog tikroji vertė slypi ne skaičiuose, o ištikimybėje tam mažam, kas mums patikėta.
Įsižiūrėkite į tą vaizdą: šeimininkas iškeliauja ir palieka savo turtą. Jis nepalieka instrukcijų, kaip uždirbti milijonus. Jis palieka pasitikėjimą. Jis duoda kiekvienam pagal jo jėgas. Ir štai čia, šioje vietoje, mūsų mintys natūraliai krypsta prie mūsų brangiojo Benjamino. Benas buvo berniukas, kurio protas skriejo lėktuvų greičiu – tas jo neįtikėtinas gebėjimas narplioti sudėtingas sistemas, tas jo aistringas darbas su „GitHub“ repozitorijomis, kur jis kūrė savo programas, tas svajingas, šviesus kikenimas, kai jis kalbėdavo apie savo „con chim airlines“. Jis turėjo tiek daug talentų, tiek daug potencialo, tiek daug šviesos. Bet kai šiandien žiūrime į jo gyvenimą, mes matome, kad ne jo intelektas, ne jo pasiekimai matematikoje ar technologijose buvo didžiausia dovana. Tai buvo jo širdies ištikimybė.
Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, su tokiu paprastumu ir pasitikėjimu pasisiūlė atiduoti savo taupyklę dėdei Williamui, kuris kovojo su ligos pasekmėmis. Jis jos niekada nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo reikiamą pagalbą, o taupyklė liko sveika. Bet tas jo noras, tas visiškas, nepagalvojant apie save, iš pačių sielos gelmių kunkuliuojantis noras atiduoti viską, ką turi, vardan kito – tai buvo jo dvasios esmė. Jis neskaičiavo. Jis tiesiog mylėjo. Ir būtent ši meilė yra tas talentas, kuris niekada nebus prarastas.
Alane, Thao, Ryanai... aš žinau, kad šiandien, praėjus penkiems mėnesiams nuo birželio tryliktosios, jūsų namuose vis dar tvyro ta sunki tyla. Jūs vis dar prisimenate jo juoką, jo aistrą stebėti lėktuvus, tą jo „photocopy“ panašumą į tėtį, tą jo švelnumą, kurį jis spinduliavo savo „tobulam ketvertui“. Jūs matote jo pėdsakus visur – jo kompiuterio kode, jo svajonėse, tose nesuskaičiuojamose kelionėse po pasaulį, kurias jūs keturi suėjote kartu, nuo tolimų Azijos didmiesčių iki Romos ir Lurdo. Ir kai naktys tampa per ilgos, į jūsų širdis kartais pasibeldžia tas graužiantis, tylus klausimas: „Kodėl? Ar aš kažką praleidau? Ar galėjau padaryti daugiau? Galbūt čia mano kaltė?“ Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus. Išgirskite tiesą iki pat gylių: ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Kai Jėzus susidūrė su kančia, Jis niekada neieškojo kaltų; Jis žinojo, kad kai kurie dalykai šiame pasaulyje yra visiškai už mūsų žmogiškojo valdymo ribų. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde meile. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote jo pasaulis, o jis – jūsiškis. Atleiskite sau, kaip Dievas jau seniai jums atleido, ir leiskite šiam akmeniui nukristi.
Apaštalas Paulius laiške tesalonikiečiams mums sako: „Mes ne esame nakties ar tamsos vaikai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs.“ Budėti nereiškia nerimauti. Budėti reiškia mylėti. Budėti reiškia matyti šviesą ten, kur kiti mato tik tamsą. Benjaminas dabar yra toje nesugrioviamoje šviesoje, kur nebeliko jokių ligoninės sienų, jokio dusulio, jokio vargo. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis regėjo liepos 23-iąją... Benas stovi prie durų, atrodydamas visiškai stiprus ir sveikas, vilkėdamas žalius šortus, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà... sao con lại bị như vầy?“ Ir kai tėtis jį apkabino, Benas nusiramino ir pasakė tuos nuostabius žodžius: „Không sao đâu, con sẽ dõi theo ba mẹ.“ Jis yra ten, dangaus puotoje, tarp tų, kurie švenčia amžinąją pergalę. Jis žiūri į jus su ta pačia švelnia šypsena, rodydamas savo breketus, su tuo savo lengvu, šviesiu džiaugsmu.
Ryanai, broli, mano mielas vaike... tu neprivalai nešti šio ilgesio vienas. Jūs buvote ir visada liksite tobulas ketvertas. Benas nepamiršo jūsų bendrų akimirkų, jūsų bėgimo badmintonio aikštelėje, jūsų pasivaikščiojimų. Kai dabar augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi; ji tik tapo beribė.
Šiandien, kai išeisite pro šias duris, noriu, kad pasiimtumėte su savimi vieną mažą dalyką. Benas mokėjo džiaugtis. Jis mokėjo stebėtis. Jis mokėjo atiduoti. Padarykite šiandien vieną mažą, tylų meilės veiksmą Benui atminti. Galbūt tai bus šypsena žmogui, kuriam jos reikia. Galbūt tai bus pagalba tam, kuris jaučiasi vienišas. Galbūt tai bus malda už kitą šeimą, kuri šiuo metu neša sunkų kryžių. Leiskite Beno meilei tekėti per jus. Tai yra geriausias būdas pasakyti „ačiū“ Dievui už penkiolika metų, kuriuos Jis mums dovanojo per šį nuostabų berniuką.
Jūs nesate vieni. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis renka kiekvieną jūsų ašarą. Jis girdi kiekvieną jūsų tylų klausimą. Ir Jis atsako į juos ne žodžiais, o savo buvimu. Benas yra saugus. Jūs esate saugūs. Mes visi esame pakeliui į tą pačią šviesą. Tegu ramybė, kuri pranoksta visokį supratimą, saugo jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų žingsnius ir teikia ramybę jūsų širdims. Eikite ramybėje.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.