Eilinio laiko dvidešimt septintosios savaitės ketvirtadienis

Įsivaizduokite tą vėlyvą naktį, kai namuose visiška tyla, o durys jau užrakintos. Visi jau miega – vaikai su tavimi po tuo pačiu apklotu, batai sudėti prie slenksčio, šviesos užgesintos. Ir staiga išgirsti beldimą. Kažkas stovi už tavo durų tamsoje, po ilgos kelionės, neturėdamas nieko, ką galėtų padėti ant stalo. Mūsų gyvenime mes taip dažnai bandome užrakinti savo duris nuo netikėtumų. Mes norime ramybės, norime, kad mūsų maži pasauliai būtų saugūs, kad niekas nejudintų to, kas jau sudėliota. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kuris gyveno pasaulyje, kur viskas turėjo savo aiškią logiką, kur kodas, skaičiai ir debesų infrastruktūra turėjo atitikti griežtas taisykles. Jis kūrė programėles, rašė repozitorijas „GitHub“ ir su tuo savo švelniu, vaikišku kikenimu svajojo apie savo pačio kuriamą oro linijų bendrovę – „Con Chim Airlines“. Jis matė pasaulį kaip erdvę, kurią galima suprasti, tyrinėti ir kurti. Prisiminkite tą jo šypseną, kai jis kalbėjo apie paukščius ir lėktuvus, apie tuos didelius horizontus, kurie laukia priekyje.

Tačiau šiandienos Evangelija mus ištraukia iš mūsų saugių kambarių ir atveda prie vidurnakčio beldimo. Jėzus pasakoja apie draugą, kuris ateina naktį prašyti trijų kepalų duonos, nes atvyko keliautojas. Iš pradžių iš vidaus pasigirsta atmetimas: „Neliesk manęs, durys užrakintos, vaikai lovoje, negaliu keltis.“ Bet Jėzus kalba ne apie patogumą. Jis kalba apie įkyrumą, apie drąsą belstis net tada, kai atrodo, kad niekas neatsilieps. Ir tada Jis taria tuos nuostabius, viską keičiančius žodžius: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.“ Tai nėra taisyklė, kaip išprašyti norimą daiktą. Tai kvietimas į visišką pasitikėjimą Tėvu, kuris žino, ko mums reikia dar prieš mums paklausiant.

Sustokime ties šiuo vienu vaizdu – su ranka, tiesiama tamsoje belstis į duris, ir tėvu, kuris duoda ne gyvatę, o žuvį, ne skorpioną, o kiaušinį. Ką mes dažnai prašome iš Dievo, kai gyvenimas tampa per sunkus? Mes prašome atsakymų, prašome paaiškinimų, kodėl viskas klostosi būtent taip. Bet Jėzus sako kažką gilesnio. Jis sako, kad Tėvas iš dangaus duoda Šventąją Dvasią tiems, kurie jo prašo. Benas savo gyvenime turėjo tą nuostabų, spontanišką dosnumą. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, tiesiog pasakė mamai ir tėčiui, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui, kuris turėjo insultą. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo berniukas, kuris, niekieno neraginamas, norėjo atiduoti viską, ką turėjo, kad tik padėtų kitam. Tai buvo jo vaikiška, bet gili įžvalga, kad mūsų gyvenimo esmė yra ne saugoti tai, kas mūsų, o atiduoti save.

Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali suteikti paguodą. Alanai, Thao, aš žinau, kiek sveria šios dienos, praėjus trims mėnesiams po birželio tryliktosios. Žinau, kaip atrodo rytai, kai pirma mintis sunki kaip akmuo, ir naktys, kai namų tyla tampa per gili. Kai netenki vaiko, širdyje neišvengiamai kyla tas sunkus, graužiantis klausimas: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar mano meilė buvo nepakankamai budri? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs buvote tėvai, kurie mylėjo tobulai, širdimi ir siela. Ši netektis nebuvo jokio klaidingo žingsnio pasekmė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros gyvenime užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Jūs nepraleidote nieko. Jūs buvote šalia kiekvieną akimirką, jūs nešėte jį ant rankų ir savo širdyse. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Dievas nėra tas, kuris baudžia; Jis yra tas, kuris pasitinka prie vartų. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kurios būtų buvę galima išvengti. Kai kurios ligos, kai kurie skausmai tiesiog ateina, ir jokia žmogaus valia, joks budrumas negalėjo jų sustabdyti. Būkite laisvi nuo šio kaltės jausmo, nes Dievas jus mato kaip tuos, kurie mylėjo iki galo.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai prisimeni jį, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Būk drąsus, būk smalsus, eik į priekį gyvenime su ta pačia šviesa, kuria dalijosi tavo brolis. Jis stebi tave su šypsena. Tu esi jo širdies dalis, tęsianti kelionę šioje žemėje. Tavo brolis dabar yra tavo angelas sargas, kuris tave pažįsta geriau než bet kas kitas. Kai jautiesi vienišas, prisimink, kad jis yra šalia, kad jis džiaugiasi kiekvienu tavo žingsniu, kiekviena tavo sėkme.

Šiandienos skaitinys iš Pauliaus laiško galatams mus griežtai ir kartu švelniai purto: „Neprotingi galatai! Kas jums pakerėjo akis? Ar Dvasios dovana gavote per Įstatymo darbus, ar per tikėjimo klausymą?“ Paulius primena, kad mes negalime pelnyti Dievo malonės savo pastangomis, savo taisyklėmis ar savo nerimu. Malonė yra dovana. Ji ateina tada, kai nustojame patys save teisti ir atsiveriame tam, ką Tėvas mums duoda. Benas gyveno šia laisve – jis nebijojo bandyti, nebijojo klysti, jis tiesiog gyveno su atvira širdimi. Tai, kad jo vardu dabar Vietname veikia šulinys, kad jo meilė „teka“ per vandenį, suteikiantį gyvybę kitiems – tai yra tikrasis jo palikimas. Tai yra jo „Con Chim Airlines“, skraidinanti gėrimą ir viltį ten, kur jos labiausiai reikia.

Kai šiandien praversite šios maldos duris ir išeisite į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną paprastą dalyką. Kai pamatysite danguje praskrendantį lėktuvą ar paukštį, nusišypsokite. Prisiminkite, kad Benjaminas yra danguje, kur durys niekada nėra užrakintos, kur Tėvas pasitinka jį su begaline meile. Ir žinokite, kad meilė, kurią jūs jam atidavėte, niekada nebuvo veltui. Ji yra tas vaisius, kurį Dievas priima į savo namus. Būkite ramybėje, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis laiko jus dabar, šiandien ir per amžius. Amen.