25-asis eilinio laiko sekmadienis

Mes dažnai gyvename įsivaizduodami, kad gyvenimas yra tarsi kruopštus inžinerinis planas. Mums atrodo, kad jei tik teisingai sudėliosime savo dienas, jei tik išmoksime reikiamus algoritmus ir tiksliai suplanuosime savo maršrutus, viskas vyks pagal mūsų lūkesčius. Mūsų brangusis Benjaminas Vo buvo berniukas, kuriam ši tikrovė buvo itin artima. Jo protas, aštrus ir lakus, tarsi navigacijos prietaisas skrodė debesų infrastruktūros sudėtingumą, o jo vaizduotėje gimė „Con Chim Airlines“ – oro linijų bendrovė, apie kurią jis kalbėdavo su tokiu kikenimu ir šypsena, kad rodėsi, jog visas pasaulis yra atviras, pasiekiamas ir kupinas nuotykių. Jis buvo berniukas, kurio akys visada ieškojo horizonto, o širdis – ryšio su kitais. Prisimenu tą vaizdą: Benas, stovintis San Francisko gatvėje, apsirengęs šviesiai mėlynu džemperiu, su raudona „Puma“ kuprine, pasirengęs naujam atradimui. Jis buvo žmogus, kuris ne tik mokėsi, bet ir kūrė, kodavo, svajojo. Tačiau šiandien Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę, kuri pranoksta bet kokį inžinerinį planą.

Pranašas Izaijas mums sako: „Mano mintys nėra jūsų mintys, o mano keliai nėra jūsų keliai.“ Šie žodžiai mus pasiekia kaip tylus, bet galingas priminimas, kad Dievo logika nėra mūsų logika. Mes esame linkę vertinti gyvenimą pagal tai, kiek laiko praleidome darbuodamiesi, kiek pastangų įdėjome, kiek pasiekėme. Mes skaičiuojame valandas, kaip tie darbininkai vynuogyne, kurie murmėjo, nes jautėsi nusipelnę daugiau už kitus. „Jie murmėjo prieš ūkininką“, – girdime Evangelijoje. Argi mes nepažįstame šio jausmo? Kai mus užklumpa didžiausias skausmas, kai prarandame tai, ką mylime labiausiai, mes klausiame: „Kodėl? Kodėl šis kelias? Kodėl ši pabaiga, kai tiek daug potencialo buvo pradžioje?“ Mes jaučiamės tarsi tie darbininkai, kurie dirbo visą dieną kaitroje, ir dabar, žiūrėdami į dangų, klausiame, ar mūsų „atlygis“ atitinka mūsų „naštą“.

Noriu, kad kartu su manimi pabūtumėte su vienu vaizdu – vynuogyno. Vynuogynas nėra vieta, kur svarbu tik našumas. Tai vieta, kur šeimininkas ieško darbininkų, nes jis nori, kad visi dalyvautų jo džiaugsme. Jis eina į turgavietę ne tam, kad patikrintų mūsų kvalifikaciją, o tam, kad pakviestų mus į savo artumą. Benas buvo tas, kuris visą savo trumpą gyvenimą praleido šiame vynuogyne. Jis nebuvo tik „darbininkas“ savo mokykloje ar prie savo kompiuterio; jis buvo sūnus, kuris gyveno Dievo akivaizdoje. Jo smalsumas, jo noras suprasti pasaulį, jo svajonės apie „Con Chim Airlines“ – visa tai buvo jo būdas tyrinėti Viešpaties vynuogyną. Ir nors mums atrodo, kad jo darbas baigėsi per anksti, Dievo akyse jo „atlygis“ yra pilnatvė. Jis gavo tą patį denarą – amžinąjį gyvenimą, kur meilė niekada nesibaigia.

Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo genialumą, jo gebėjimą mylėti taip tyrai. Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote šalia, kai reikėjo, jūs mylėjote, kai reikėjo, jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis buvo jūsų.

Šv. Paulius savo laiške filipiečiams sako: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – laimėjimas.“ Tai yra radikalus posūkis. Mes esame linkę matyti mirtį kaip praradimą, kaip „Con Chim Airlines“ skrydžio nutraukimą viduryje maršruto. Bet Paulius mums primena, kad Kristus yra tikslas. Benjaminas, būdamas penkiolikos, jau buvo palietęs šią tiesą. Ar prisimenate, kaip jis norėjo atiduoti visą savo taupyklę dėdei Williamui? Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika. Tai buvo jo būdas pasakyti: „Man gyvenimas – tai meilė.“ Ir ši meilė dabar yra perkeista.

Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis. Tu esi jo širdies dalis, kuri tęsia kelionę šioje žemėje. Būk drąsus. Būk smalsus. Būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip mylėjo.

Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent Dievo dosnumas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.