Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Malonė ir ramybė jums visiems, susirinkusiems paminėti šventojo Baltramiejaus ir prisiminti mūsų brangųjį Benjaminą.
Viešpatie, Tu matai mūsų širdis – pasigailėk mūsų. Kristau, Tu esi kelias į Tėvo namus – pasigailėk mūsų. Viešpatie, Tu dovanoji mums amžinąją viltį – pasigailėk mūsų.
Įsivaizduokite berniuką, stovintį oro uosto stebėjimo aikštelėje. Jo akys nukreiptos į viršų, ten, kur mėlyname skliaute brėžiama balta lėktuvo žymė. Jis žino kiekvieną modelį, kiekvieną variklio garsą, kiekvieną Boeing 737 detalę. Jam dangus nėra tik tuščia erdvė – tai galimybių, maršrutų ir svajonių vieta. Kai jis kalba apie savo sugalvotą „Con chim airlines“ – „Paukštelio oro linijas“, jo veidą nušviečia tas ypatingas kikenimas, tas tyras džiaugsmas, kuris priverčia nusišypsoti kiekvieną šalia esantį. Tai vaizdas, kurį galime lengvai pamatyti savo vaizduotėje: Benjaminas Vo, žvelgiantis į dangų su begaliniu smalsumu.
Šiandien, minėdami šventąjį apaštalą Baltramiejų, mes taip pat esame kviečiami pakelti akis į viršų. Šios dienos skaitiniai mums atveria regėjimą, kuris yra daug didingesnis už bet kokį aviacijos stebuklą. Apreiškimo knygoje Jonas mato „šventąjį miestą Jeruzalę, nužengiantį iš dangaus nuo Dievo“. Tai miestas, spindintis Dievo šlove, su dvylika vartų, ant kurių užrašyti dvylikos apaštalų vardai. O Evangelijoje Jėzus žada Natanaeliui (kurį tradicija tapatina su Baltramiejumi): „Jūs pamatysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir leidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
Šiandienos vaizdinys yra „Atviras dangus“. Tai ne tik fizinė erdvė virš mūsų galvų. Tai Dievo Karalystė, kuri nebėra uždaryta, nebėra svetima. Per Jėzų Kristų dangus ir žemė susiliečia. Ir Benjaminas, tas berniukas, kuris taip mylėjo paukščius ir lėktuvus, dabar nebėra tik stebėtojas apačioje. Jis yra ten, tame mieste, kurio šviesa yra pats Avinėlis, kur vartai niekada neužsidaro.
Tačiau turime ištarti tiesą, prieš ieškodami paguodos. Šiandien sukanka maždaug du mėnesiai nuo birželio tryliktosios. Du mėnesiai... Tai laikas, kai pirmoji laidotuvių ir atsisveikinimo sumaištis nurimo, bet jos vietoje atsivėrė tyli, sunki kasdienybė. Tai metas, kai tuštuma prie vakarienės stalo tampa rėkianti. Kai tėtis Alan ar mama Thao randa jo užrašus apie dirbtinį intelektą ar „cloud“ infrastruktūrą, ir širdį pervėria suvokimas, koks ryškus protas čia gyveno. Tai metas, kai brolis Ryanas pajunta, kad jo geriausias draugas nebegali atsiliepti į jo žaidimą. Šis skausmas yra tikras. Jis nėra maža žaizdelė, kurią galima užklijuoti pleistru. Tai gilus ilgesys, nes meilė buvo begalinė.
Evangelijoje Jėzus pamato Natanaelį ir ištaria: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Koks nuostabus apibūdinimas! Natanaelis buvo tiesus, atviras, autentiškas žmogus. Benjaminas Vo turėjo būtent šią dovaną. Nors jo protas buvo neįtikėtinai aštrus – ketvirtoje klasėje jis jau sprendė aštuntos klasės matematiką, o būdamas keturiolikos nardė po AWS sistemas – jo širdis išliko vaikiškai tyra ir be klastos. Jis nebuvo „dviveidis“. Jis buvo tas saldus, gerbiantis, visada besišypsantis berniukas. Jo intelektas nebuvo skirtas puikybei, bet smalsumui ir meilei.
„Iš kur mane pažįsti?“ – klausia Natanaelis. Jėzus atsako: „Prieš Pilypui tave pašaukiant, aš mačiau tave po figmedžiu“. Šie žodžiai yra didžiausia paguoda kiekvienam gedinčiam. Dievas mato mus „po mūsų figmedžiais“ – mūsų tyliose akimirkose, mūsų asmeninėse svajonėse, mūsų giliausiame skausme. Alanai, Thao... Dievas matė Benjaminą ne tik tada, kai jis pasiekdavo mokslo aukštumų ar laimėdavo badmintono aikštelėje. Jis matė jį kiekvieną akimirką. Jis matė jo jautrią širdį, kuri verkė per tėčio gimtadienį iš meilės. Jis matė jo pasiryžimą atiduoti visą savo taupyklę dėdės gydymui. Dievas pažino Benjaminą geriau nei bet kas kitas, ir Jis matė jį su begaline meile dar prieš jam gimstant.
Šiandienos skaitinys iš Apreiškimo knygos kalba apie miestą, kuris yra pastatytas ant brangakmenių pamatų. Kiekvienas apaštalas yra pamato dalis. Benjaminas savo gyvenimu taip pat statė šį miestą mūsų širdyse. Jo pasiekimai, jo GitHub saugyklos su kodais, jo aistra aviacijai – visa tai buvo jo būdas tyrinėti Dievo sukurtą pasaulį. Jis nebuvo tik praeivis; jis paliko pėdsaką. Jo vardo šulinys Cà Mau provincijoje, pavadintas „Didžiojo vandenyno“ (Đại Dương) vardu, dabar neša gyvybę kitiems. Tai Dievo Karalystės ženklas čia, žemėje. Tai meilė, kuri neturi klastos ir kuri nesibaigia su paskutiniu atodūsiu.
Jėzus sako: „Pamatysite didesnių dalykų“. Tai pažadas mums visiems. Benjaminas dabar mato tuos „didesnius dalykus“. Jis mato tą atsivėrusį dangų, kurio taip ieškojo savo teleskopais ir skrydžių svajonėmis. Jis nebėra apribotas kūno trapučio ar ligos. Jis skrieja aukščiau už bet kokį Boeing 737, jis yra ten, kur šviesa niekada negęsta.
Mielas Alanai, brangi Thao, brangus Ryanai... Jums šiandien reikia ne argumentų, o žinojimo, kad nesate vieni. Dievas stovi su jumis tame skausmo slėnyje. Jis nelaiko jūsų kaltų dėl to, kas įvyko. Kartais mes, žmonės, bandome rasti priežastis ten, kur jų nėra, bandome prisiimti naštas, kurios mums nepriklauso. Bet atminkite Jėzaus žodžius: liga nėra bausmė. Jūs buvote tobula šeima Benjaminui. Jūs davėte jam visą pasaulį – nuo Tokijo iki Vatikano, nuo Lurdo iki Seulo. Jūs parodėte jam meilę, kuri yra stipresnė už mirtį. Jūsų kaltė neturi vietos ten, kur viešpatauja Dievo gailestingumas.
Ir visiems jums, kurie klausotės šios maldos iš toli, kurie nešate savo tylius kryžius, sergantys vaikai ir liūdinčios šeimos: šventasis Baltramiejus mums primena, kad Dievas mus mato. Jis mato mus „po figmedžiu“. Jis žino jūsų vardus. Jis žino jūsų ašaras. Dangus nėra uždarytas; jis yra atviras, ir angelai kyla ir leidžiasi, nešdami jūsų maldas.
Benjaminas Vo dabar yra mūsų užtarėjas. Jis kartu su šventuoju Karoliu Akučiu sėdi prie „Dangaus puotos“ stalo. Įsivaizduokite juos abu – du protingus, modernius jaunuolius, kurie mylėjo technologijas ir Dievą, dabar diskutuojančius apie visatos paslaptis ten, kur viskas yra aišku. Benas nusišypso jums, Alanai, Thao ir Ryanai. Jis sako: „Viskas gerai. Aš matau dangų atvirą“.
Ką šiandien galime išsinešti pro duris? Vieną paprastą veiksmą. Šiandien, kai pamatysite danguje paukštį ar lėktuvą, sustokite akimirkai. Nusišypsokite. Prisiminkite Benjamino kikenimą ir jo „Con chim airlines“. Ir tada padarykite ką nors gero be jokios klastos – pasakykite tiesą su meile, padėkite kam nors tyliai, kaip Benas norėjo padėti su savo taupykle.
Leiskime Benjamino šviesai mokyti mus žiūrėti į viršų. Nes ten, anapus debesų, vartai yra atviri, ir meilė niekada nesibaigia.
Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats telaimina jus ir tesaugo. Tebūna Benjaminas amžinojoje šviesoje, o jo šeima – Dievo ramybėje. Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.