Šv. Maksimilijono Marijos Kolbės, kunigo ir kankinio, minėjimas

Man atėjo Viešpaties žodis: „Žmogaus sūnau, paskelbk Jeruzalei jos šlykštybes ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS Jeruzalei: Tavo kilmė ir gimimas yra iš Kanaano krašto; tavo tėvas buvo amoritas, o motina – hititė. Kai gimei, tavo virštukė nebuvo nupjauta, tu nebuvai nuplauta vandeniu, kad būtum švari, nei patrinta druska, nei suvyniota į vystyklus. Niekas nepažvelgė į tave su užuojauta ar gailesčiu, kad padarytų tau bent vieną iš šių dalykų. Tu buvai išmesta į atvirą lauką kaip kažkas šlykštaus tavo gimimo dieną. Tada aš praėjau pro šalį ir pamačiau tave, besispardančią savo kraujyje. Aš tariau tau: Liko gyva savo kraujyje! Augk kaip lauko augalas! Tu užaugai, subrendai ir pasiekei merginos amžių; tavo krūtys susiformavo, tavo plaukai ataugo, bet tu buvai visiškai nuoga. Vėl praėjau pro šalį ir pamačiau, kad tau atėjo meilės metas. Aš išskleidžiau savo apsiausto skverną virš tavęs ir pridengiau tavo nuogumą; aš prisiekiau tau ir sudariau su tavimi sandorą, ir tu tapai mano, – sakė Viešpats DIEVAS. – Tada aš nuploviau tave vandeniu, nuploviau tavo kraują ir patepiau tave aliejumi. Aš apvilkau tave siuvinėtu drabužiu, apaviau švelnios odos sandalais, apjuosiau drobiniu juosta ir apgaubiau šilku. Aš papuošiau tave papuošalais: užmoviau apyrankes ant tavo rankų, grandinėlę ant tavo kaklo, įvėriau žiedą į tavo nosį, auskarus į ausis ir uždėjau didingą karūną ant tavo galvos. Taip tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavo drabužiai buvo iš drobės, šilko ir siuvinėto audinio. Puikūs miltai, medus ir aliejus buvo tavo maistas. Tu tapai nepaprastai graži, turinti karalienės orumą. Tavo grožis išgarsėjo tarp tautų, nes jis buvo tobulas dėl mano didybės, kurią tau suteikiau, – sako Viešpats DIEVAS.’ Tačiau aš prisiminsiu sandorą, kurią sudariau su tavimi tavo jaunystėje, ir užmegsiu su tavimi amžiną sandorą, kad prisimintum ir gėdytumeisi, ir iš gėdos nebedrįstum atverti burnos, kai aš atleisiu tau visa, ką padarei, – sako Viešpats DIEVAS.“

Pas Jėzų atėjo fariziejų ir, norėdami jį spąstais pagauti, klausė: „Ar leistina vyrui dėl kokios nors priežasties skirtis su savo žmona?“ Jis atsakė: „Ar neskaitėte, kad Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos kaip vyrą ir moterį’ ir pasakė: ‘Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir prisiglaus prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu’? Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskyria.“ Jie jam sako: „Tai kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą ir atleisti žmoną?“ Jis atsakė: „Dėl jūsų širdies kietumo Mozė leido jums skirtis su žmonomis, bet iš pradžių taip nebuvo. Aš jums sakau: kas skiriasi su žmona – išskyrus paleistuvystės atvejį – ir veda kitą, nusikalsta santuokai.“ Mokiniai jam sako: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti.“ Jis atsakė: „Ne visi gali tai suprasti, o tik tie, kuriems duota. Būna eunuchų, kurie tokie gimė iš motinos įsčių; būna eunuchų, kuriuos tokiais padarė žmonės; ir būna eunuchų, kurie patys tokius patys padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia suprasti, tenusimano!“