Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Viešpats, kuris atrakina dangiškosios ramybės duris ir guodžia kiekvieną liūdinčią širdį, tebūna visada su jumis.
Viešpatie, Tu matai mūsų širdžių gilumą – pasigailėk mūsų. Kristau, Tu guodi mus netekties valandą – pasigailėk mūsų. Viešpatie, Tu vedi mus į amžinąją Tėvo namų šviesą – pasigailėk mūsų.
Paimkite akimirkai į rankas paprastą, sunkų metalinį raktą. Pajuskite jo šaltį, jo svorį delne. Tai daiktas, kurį kasdien naudojame beveik nepastebėdami. Mes įkišame jį į spyną, pasukame, ir pasigirsta tas pažįstamas, ramus spragtelėjimas. Raktas turi tik vieną paskirtį – jis keičia ribą tarp išorės ir vidaus. Jis atveria tai, kas buvo uždaryta, ir apsaugo tai, kas brangu. Kai grįžtame namo po ilgos dienos, raktas spynoje yra saugumo, sugrįžimo ir ramybės garsas.
Šiandienos Dievo Žodyje raktas tampa pagrindiniu vaizdiniu, jungiančiu pranašo Izaijo puslapius ir Pilypo Cezarėjos kelius, kur Jėzus kalbasi su savo mokiniais. Izaijas kalba apie Dovydo namų raktą, uždėtą ant Eliakimo peties: „Kai jis atrakins, niekas neuždarys, kai jis uždarys, niekas neatrakins.“ Evangelijoje Jėzus kreipiasi į Petrą, pažadėdamas jam dangaus karalystės raktus. Šis raktas – tai ne fizinis įrankis. Tai autoritetas, pasitikėjimas, bet svarbiausia – tai meilės ir tiesos galia, kuri sujungia žemę su dangumi. Tai raktas, kuris atrakina amžinybę.
Šiandien, broliai ir seserys, mes susirenkame ypatingu laiku. Praėjo maždaug du mėnesiai nuo tos birželio tryliktosios dienos, kai iš šio pasaulio iškeliavo Benjaminas Vo. Du mėnesiai... Šis laikas yra ypatingas ir sunkus. Pirmasis netekties šokas, tas kurtinantis triukšmas ir skausmo banga, pamažu rimsta, užleisdama vietą kasdieniam, tyliam ilgesiui. Tai metas, kai tuštuma namuose įgauna savo kontūrus.
Turime išdrįsti ištarti tiesą, prieš ieškodami skubotos paguodos. Nes pigi paguoda, kuri bando greitai užglaistyti žaizdas, nepasiekia sielos gelmės. Tiesa yra ta, kad šiandien tėvų širdyse yra tuštuma, kurios jokie žemiški žodžiai negali užpildyti. Tiesa yra ta, kad Benjamino kambarys, jo daiktai, jo nebaigti projektai kompiuteryje stovi kaip tylūs liudininkai gyvenimo, kuris čia, žemėje, nutrūko per anksti. Tiesa yra ta, kad brolis Ryanas kasdien pasigenda savo geriausio draugo, savo bendrakeleivio, su kuriuo dalijosi viskuo. Šis skausmas yra realus, jis sunkus kaip tas geležinis raktas, spaudžiantis delną.
Bet būtent į šį skausmą šiandien įsilieja Evangelijos šviesa. Jėzus su mokiniais keliauja į Pilypo Cezarėjos apylinkes. Tai vieta, kur stūkso didžiulės uolos, o jų papėdėje trykšta Jordano upės ištakos. Čia, gamtos galybės akivaizdoje, Jėzus užduoda esminį klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“
Šis klausimas nėra teorinis egzaminas. Jėzus neklausia, ką apie jį rašo knygos ar ką kalba minios. Jis klausia apie asmeninį santykį. Ir Petras, vedamas ne žmogiško išskaičiavimo, o dangiškojo Tėvo apreiškimo, ištaria: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Šis Petro išpažinimas yra tikrasis raktas. Tai raktas, kuris atrakina tiesą apie tai, kas yra Jėzus, ir kartu – kas esame mes patys. Jėzus atsako Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Jėzus mato ne tik trapų Simoną, kuris vėliau suklups ir išsigins. Jis mato jame uolą, nes Petro tikėjimas remiasi pačiu Kristumi.
Kai žvelgiame į penkiolika metų trukusį Benjamin gyvenimą, mes matome berniuką, kuris turėjo nepaprastai aštrų, gilų protą, bet kartu ir nepaprastai tvirtą, ryžtingą dvasią. Benas buvo kovotojas. Jo gyvenimo moto, kurį jis nešiojosi širdyje ir kurį liudijo kasdien, buvo paprastas, bet gilus: „Bandyti yra viskas, kas svarbu“ (trying is all that matters).
Įsivaizduokite jį badminton kortuose. Arba krepšinio aikštelėje, per atrankas, vilkintį savo džemperį, atiduodantį visas jėgas, iki paskutinio prakaito lašo. Jis nebuvo iš tų, kurie pasiduoda susidūrę su sunkumais. Jis nebijojo nesėkmės. Jis tiesiog dirbo, stengėsi, judėjo į priekį su neįtikėtinu užsispyrimu. Šis jo ryžtas, šis noras „bandyti“ buvo jo gyvenimo raktas. Jis atrakino duris į žinias, į sporto pasiekimus – kaip tą dieną, kai patekimas į badmintono komandą tapo didžiuliu džiaugsmu visai šeimai. Benas suprato, kad gyvenimo vertė matuojama ne tuo, ar visada laimime, bet tuo, kiek širdies įdedame į kiekvieną bandymą.
Šiandien, kai susiduriame su netekties paslaptimi, mes patys esame gundomi pasiduoti. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius sušunka: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ Šie žodžiai nėra pasidavimo šūksnis. Tai nuolankumo išpažinimas priešais paslaptį, kuri yra didesnė už mūsų protą.
Kartais, ypač tamsiomis naktimis, kai ilgesys tampa nepakeliamas, tėvų širdyse gali kilti tie tylūs, kankinantys klausimai, kuriuos nešiojamės slapta: „Ar mes viską padarėme? Ar ko nors nepraleidome? Ar galėjome jį išgelbėti? Ar tai nėra mūsų kaltė?“
Mielas Alanai, brangi Thao... Išgirskite šiandien šiuos žodžius, ateinančius iš pačios Bažnyčios širdies, iš paties Jėzaus lūpų. Kai mokiniai paklausė Jėzaus apie aklą gimusį žmogų: „Kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai?“, Jėzus atsakė aiškiai ir tvirtai: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“
Ši liga, ši netektis nėra jūsų kaltė. Tai nėra Dievo bausmė. Tai nėra jūsų neatsargumo ar kokio nors nepadaryto žingsnio pasekmė. Šiame trapiame pasaulyje kai kurie dalykai įvyksta už mūsų kontrolės ribų. Jūs buvote patys nuostabiausi tėvai. Jūs apsupote Benjaminą tokia meile, kokios daugelis nepatiria per visą ilgą gyvenimą. Jūs keliavote su juo, stebėjote kylančius lėktuvus, dalijotės svajonėmis, buvote šalia kiekvienoje kovoje. Nusiimkite šį sunkų kaltės akmenį nuo savo pečių. Leiskite savo širdžiai tiesiog liūdėti ir ilgetis – su gryna, skaidria meile, be jokios graužaties. Jūs padarėte viską. Dievas jus mato su begaline užuojauta ir laiko savo rankose.
Benjaminas Vo dabar yra saugus. Jis praėjo pro tuos dangiškuosius vartus, kuriuos atrakina pats Kristus. Pranašas Izaijas kalba apie Eliakimą, kuris bus „įtvirtintas kaip vinis saugioje vietoje“. Šis vaizdinys senovės rytuose reiškė tvirtą atramą palapinėje – kuoliuką, ant kurio kabinami patys brangiausi daiktai, kuris laiko visą konstrukciją per audras. Benjaminas danguje tapo tokia tvirta atrama jūsų šeimai. Jis nėra prarastas. Jis yra įtvirtintas amžinojoje Dievo šventovėje, kur nebėra skausmo, nebėra kovos, nebėra dusulio.
Iš ten, iš tos dangiškosios ramybės, jis žiūri į jus savo švelnia, šviesia šypsena. Jis mato jūsų ašaras, bet kartu jis trokšta, kad jūs nepasiduotumėte. Jo paties žodžiai – „bandyti yra viskas, kas svarbu“ – šiandien skamba kaip testamentas jums. Jūs turite bandyti gyventi toliau. Turite stengtis atrasti džiaugsmą kasdienybėje, net jei dabar tai atrodo neįmanoma.
Brangus Ryanai... Tu netekai savo brolio, savo geriausio draugo. Kartais tau gali atrodyti, kad tavo pasaulis prarado dalį savo tvirtumo. Bet žinok, kad Beno meilė tau niekur neišnyko. Ji yra įrašyta tavo širdyje. Kai tau bus sunku, kai trūks jo patarimo ar bendro žaidimo, prisimink jo ryžtą. Gyvenk ir už jį. Mokykis, sportuok, tyrinėk pasaulį su tuo pačiu smalsumu ir drąsa, kokią turėjo tavo brolis. Tu esi jo tęsinys čia, žemėje. Būk stiprus, broliuk, nes Benas tave saugo iš dangaus.
Ir visiems jums, kurie klausotės šios maldos iš arti ar iš toli – galbūt kitoje vandenyno pusėje, galbūt nešantys savo pačių sunkius kryžius, sergantys vaikai ir liūdinčios šeimos... Dievo meilė nėra teorija. Ji reiškiasi per konkrečius darbus.
Už tūkstančių kilometrų, Cà Mau provincijoje, Vietname, trykšta švaraus vandens šulinys, pavadintas Benjamino vardu – „Giếng Gioan Baotixita“. Jo antrasis vardas, Đại Dương, reiškia „Didysis vandenynas“. Šiandien tas šulinys neša gyvybę tiems, kurie troško. Tai tylus meilės darbas, kuris liudija, kad Beno gyvenimas ir toliau neša vaisius, kad jo šviesa teka per pasaulį, atrakindama vilties duris tiems, kurie buvo užmiršti. Tai yra tikrasis dangaus karalystės raktas – meilė, kuri nepasibaigia su mirtimi.
Ką šiandien galime išsinešti pro šios šventovės ar savo namų duris? Kokį mažą, konkretų raktą galime įsidėti į kišenę?
Šiandien, kai grįšite namo, kai paimsite į rankas savo namų raktą ir išgirsite spynos spragtelėjimą, sustokite akimirkai. Pagalvokite apie savo artimuosius. Apkabinkite juos. Pasakykite jiems, kaip stipriai juos mylite. Neleiskite, kad kasdienybės dulkės užvertų jūsų širdies duris.
O kai pajusite skausmą ar liūdesį, prisiminkite Beno žodžius: „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Pabandykite šiandien nusišypsoti pro ašaras. Pabandykite ištarti trumpą maldą: „Jėzau, aš pasitikiu Tavimi.“ Tai yra raktas, kuris atrakina viltį.
Benjaminas Vo ilsisi Dievo šviesoje. Jo meilė teka kaip gyvasis vanduo, o jo dvasia budi virš jūsų, Alanai, Thao ir Ryanai. Tikėjimas mums nežada gyvenimo be ašarų, bet jis mums užtikrina, kad paskutinis žodis priklauso ne mirties tamsai, o Amžinajai Šviesai, kurią atrakina pats Kristus.
Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats telaimina jus ir tesaugo. Teapšviečia jus savo veidu ir tebūna jums gailestingas. Teatsuka į jus savo žvilgsnį ir tesuteikia jums ramybę. Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.