Pradėsime mūsų maldą Šventojo Kryžiaus ženklu, vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šiandien susirinkome čia, kad sustiprintume savo tikėjimą ir viltį, sekdami Dievo žodžiu ir jo šventųjų pavyzdžiu.
Viešpatie, Jėzau, tu atėjai gydyti sužeistųjų širdžių. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, Jėzau, tu atėjai atnaujinti mūsų sielų.
„Aš apšlakstysiu jus tyru vandeniu ir nuplausiu jūsų nuodėmes.“ Šie žodžiai iš pranašo Ezechielio knygos skamba šiandien kaip Dievo pažadas, kaip švelnus Jo prisilietimas prie mūsų sielų. Jie yra tarsi Dievo širdies plakimas, atsiliepiantis į mūsų troškimą tyrumo, atsinaujinimo, į tą gilų ilgesį būti Jo tauta, Jo mylimais vaikais.
Šiandienos Evangelija, palyginimas apie vestuvių puotą, mums atveria Dievo Karalystės slėpinį. Karalius ruošia puotą savo sūnui, kviečia svečius. Bet tie, kurie buvo pakviesti, atsisako ateiti. Jie užsiėmę savo žemiškais reikalais – vienas eina į savo lauką, kitas į savo verslą. Galime įsivaizduoti to karaliaus liūdesį, jo nusivylimą. Jis ruošėsi su meile, su džiaugsmu, o jo kvietimas liko neišgirstas.
Ir tada, kai tie, kurie buvo pakviesti, ne tik atsisako, bet ir puola tarnus, karalius supyksta. Jis siunčia savo kariuomenę, sunaikina tuos žudikus ir sudegina jų miestą. Tai griežtas Dievo teismas, bet tai teismas, kuris gimsta iš Jo meilės ir Jo troškimo, kad Jo puota nebūtų tuščia. Jis nori dalintis savo džiaugsmu, savo meile, savo Karalyste.
Todėl karalius sako tarnams: „Eikite į kelius ir pakvieskite į puotą visus, kuriuos tik rasite.“ Ir tarnai atvedė visus – gerus ir blogus, ir salė prisipildė. Tai Dievo malonės dosnumas. Jis nežiūri į mūsų nuopelnus, į mūsų praeitį, į mūsų socialinį statusą. Jis kviečia visus, kurie atsiliepia į Jo balsą, visus, kurie nori būti Jo Karalystėje.
Tačiau Evangelija tęsiasi. Atėjęs karalius pamato vieną svečią be vestuvinės apytakos. Ir jis klausia: „Drauge, kaip tu čia patekai be vestuvinės apytakos?“ Tas žmogus lieka be žodžių. Ir karalius liepia jį išmesti į tamsybes, kur bus verksmas ir dantų griežimas. Tai priminimas mums, kad Dievo malonė, Jo kvietimas, reikalauja ir mūsų atsakymo. Reikalauja pasirengimo, reikalauja širdies, kuri yra atvira Jo meilei, kuri yra apsirengusi Jo teisumu.
Šiandien, kai galvojame apie Benjaminą, apie jo trumpą, bet ryškų gyvenimą, šie žodžiai įgauna ypatingą prasmę. Benjaminas, šis nuostabus berniukas, su savo spindinčiu protu ir švelnia širdimi, buvo tarsi kvietimas mums visiems. Kvietimas gyventi tikėjimu, meile, viltimi.
Pranašas Ezechielis kalba apie tai, kad Dievas „apšlakstys mus tyru vandeniu“, kad Jis „duos mums naują širdį ir naują dvasią“. Tai yra Dievo pažadas. Ir Benjaminas, savo gyvenimu, savo buvimu tarp mūsų, rodė mums, ką reiškia gyventi su tokia nauja širdimi, su tokia nauja dvasia. Jis nešėsi tą tyrumą, tą švelnumą, tą atvirumą pasauliui, kuris jam buvo duotas.
Ar prisimenate, kaip Benjaminas, būdamas vos dvylikos metų, verkė per tėčio 40-ąjį gimtadienį, bijodamas jį prarasti? Tai nebuvo tik vaikiškas nerimas. Tai buvo gilios meilės ir ryšio išraiška. Tai buvo širdies, kuri jau tada suprato, koks brangus yra artimas žmogus, kaip lengva jį prarasti. Tai buvo širdis, kuri jautė, kad gyvenimas yra trapus, kad meilė yra didžiausia vertybė.
Jis turėjo tą širdį, kuri nebuvo akmeninė, kuri nebuvo užsidariusi. Jis turėjo širdį, kuri galėjo mylėti, kuri galėjo jausti, kuri galėjo trokšti to, kas gera. Ir tai yra tas „vestuvinės apytakos“ bruožas, kurį Dievas nori matyti mumyse. Tai ne tik išorinis pasipuošimas, bet vidinis pasirengimas, širdies atvirumas Dievo meilei ir Jo Karalystei.
Jo tėtis, Alan, pasakojo apie sapną. Sapne jis ir Benas stovėjo eilėje pirkti ledų. Benas sumokėjo. Paprastas, kasdieniškas momentas, bet jame slypi tiek daug. Benas mokėjo dalintis, mokėjo duoti. Jis mokėjo atiduoti tai, ką turėjo, net ir savo mažąjį atlygį už ledus. Tai yra tas vaisius, kurį Dievas nori matyti augant mūsų širdyse – dosnumas, gebėjimas dalintis, gebėjimas atiduoti save kitiems.
Šiandien mes, kurie mylėjome Benjaminą, mes, kurie jį pažinojome, jaučiame tą tuštumą, tą skausmą. Devynios savaitės praėjo nuo tada, kai jis iškeliavo pas Tėvą. Tiek daug klausimų, tiek daug neatsakytų „kodėl“. Bet Dievo žodis šiandien mums sako: „Aš apšlakstysiu jus tyru vandeniu ir nuplausiu jūsų nuodėmes. Aš duosiu jums naują širdį ir naują dvasią.“
Tai yra Dievo pažadas mums, ypač tiems, kurie kenčia, kurie neša sunkų kryžių. Jūs, Alanai ir Thao, jūsų skausmas yra didžiulis. Jūs atidavėte savo sūnų Dievui, ir tai yra didžiausia auka. Bet prisiminkite, kad Dievas jūsų nepaliko. Jis yra su jumis. Jis duoda jums jėgų. Jis apgaubia jus savo meile.
Benjaminas, su savo aštriu protu ir švelnia širdimi, suprato, kad svarbiausia yra stengtis. Jis nebijojo išbandyti, nebijojo siekti. Ir tai yra ta dvasia, kurią jis paliko mums. Jis mums primena, kad ir mes turime stengtis. Stengtis gyventi tikėjimu, stengtis mylėti, stengtis atsiliepti į Dievo kvietimą.
Jo tėtis taip pat pasakojo apie kitą sapną, kuriame Benas jam sako: „Tėti, visus testus aš praėjau. Aš galiu kvėpuoti pats. Kodėl aš taip kankinuosi?“ Tai yra klausimas, kuris skamba iš daugelio kenčiančių širdžių. Tai yra klausimas, kurį kartais užduodame ir mes, kai matome savo artimųjų kančią. Ir Dievas mums atsako per pranašą Ezechielį: „Aš paimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums natūralią širdį.“ Tai reiškia, kad Dievas supranta mūsų skausmą, Jis supranta mūsų kančią. Ir Jis nori mus paguosti, Jis nori mus atnaujinti.
Šiandienos Evangelijoje karalius kviečia visus, „gerus ir blogus“. Jis nežiūri į mūsų praeitį. Jis nori, kad mes ateitume į Jo puotą. Bet Jis nori, kad mes ateitume su „vestuvine apytaka“. Kas yra ta apytaka? Tai yra mūsų atvirumas Dievo malonei, mūsų pasirengimas gyventi Jo meile, mūsų širdies pasikeitimas.
Benjaminas, savo gyvenimu, rodė mums, kaip gyventi su tokia pasikeitusia širdimi. Jis buvo berniukas, kuris mylėjo savo tėvą ir motiną, kuris gerbė juos. Jis buvo berniukas, kuris turėjo svajonių – „Con chim airlines“, jo svajonė apie oro linijas. Jis turėjo tą džiaugsmą, tą šypseną, kurią dalindavo kitiems. Ir tai yra ta „vestuvinė apytaka“, kurią jis nešiojosi – jo širdies tyrumas, jo meilė, jo pasirengimas dalintis.
Jo tėtis pasakojo, kad Benas visada buvo pasirengęs padėti, net atiduoti visą savo taupyklę dėdėms. Tai yra tas tikrasis dosnumas, ta tikroji meilė, kurią Dievas nori matyti mumyse. Tai ne tik žodžiai, bet veiksmai. Tai ne tik noras, bet pasirengimas atiduoti.
Ir dabar, kai Benas yra danguje, jis yra prie Dievo stalo, ne kaip svečias, bet kaip mylimas sūnus. Jis yra ten, kur nebėra skausmo, nebėra ašarų. Jis yra ten, kur yra tik meilė ir ramybė.
Mes, likę čia, turime nešti jo atminimą. Turime nešti jo meilę. Turime stengtis gyventi taip, kaip jis mus mokė – su atvirumu, su meile, su pasirengimu dalintis.
Dievo pažadas per Ezechielį yra mūsų viltis: „Aš duosiu jums naują širdį ir naują dvasią.“ Tai ne tik žodžiai. Tai yra Dievo veiksmas mūsų gyvenime. Tai yra Jo malonė, kuri mus atnaujina, kuri mus gydo, kuri mus veda į Jo Karalystę.
Alanai, Thao, Ryanai, ir visi, kurie mylėjote Benjaminą – Dievas yra su jumis. Jis duoda jums jėgų. Jis apgaubia jus savo meile. Ir nepamirškite, kad Benjaminas yra jūsų angelas sargas danguje. Jis meldžiasi už jus. Jis laukia jūsų ten, kur yra tik meilė ir ramybė.
Ir mes visi šiandien esame kviečiami į tą Dievo Karalystės puotą. Mes esame kviečiami ateiti su „vestuvine apytaka“ – su atvira širdimi, su pasirengimu mylėti, su pasirengimu dalintis. Nes Dievas yra meilė, ir Jo Karalystė yra meilė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegu Dievo palaima jus lydės šiandien ir visada. Melskime vieni už kitus ir už visus pasaulio žmones. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.