Švč. Mergelės Marijos Karalienės minėjimas

Įsivaizduokite šiltą vasaros dieną.

Senoje šventovėje, kur nuo amžių akmuo geria tikinčiųjų maldas, ant sienos pritvirtintas išlietas bronzinis reljefas.

Jame pavaizduotas Šventosios Mergelės Marijos veidas, švelniai palinkęs prie savo Kūdikio.

Prie šio akmens stovi berniukas.

Jis nesiveržia į priekį, nereikalauja, kad kas nors jį pastebėtų, nesiekia jokių pirmųjų vietų.

Jis tiesiog ramiai ištiesia ranką ir uždeda savo delną ant bronzinio reljefo.

Jei įsižiūrėtume atidžiau, pamatytume jo švelnią šypseną – tokią tyrią, kurioje šviečia sąvaržėlės ant dantų.

Šalia jo stovi jaunesnysis brolis, taip pat ištiesęs ranką prie to paties švento paveikslo, o tėtis tėvišku žvilgsniu budi šalia.

Tai ne teatras ir ne spektaklis.

Tai paprastas, tylus meilės ir tikėjimo gestas.

Ranka, prisiliečianti prie Motinos.

Širdis, ieškanti užuovėjos.

Šiandien Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos Karalienės minėjimą.

O Dievo Žodis mums atveria du visiškai skirtingus sosto ir karūnos vaizdinius.

Iš vienos pusės – šiandienos Evangelijoje Jėzus kalba apie Rašto aiškintojus ir fariziejus.

Apie žmones, kurie trokšta „Mozaikės kėdės“.

Kuriems reikia pirmųjų vietų puotose ir garbingų krėslų sinagogose.

Kuriems patinka, kai juos gatvėse vadina „Mokytojais“, kai kiti mato jų pailgintus drabužių kutus ir plačias maldos juostas.

Jie nori karaliauti virš kitų pečių, kraudami kitiems sunkias, nepakeliamas naštas, bet patys nejudindami nė piršto.

Tai žemiškas garbes troškimas, kuris iškelia žmogų aukštai, bet palieka jo sielą tuščią ir šaltą.

O iš kitos pusės – pranašas Ezechielis.

Šiandienos pirmajame skaitinyje jis vedamas prie šventyklos vartų, atgręžtų į rytus.

Ir štai – Viešpaties šlovė ateina iš rytų!

Balsas kaip daugybės vandenų šniokštimas, ir žemė nušvinta nuo Jo šlovės.

Dvasia pakelia pranašą ir įveda į vidinį kiemą, ir štai – šventykla pilna Viešpaties šlovės.

Ir iš tos šventyklos nuskamba Balsas:

„Žmogaus sūnau, čia bus mano sostas, čia atremsiu savo pėdas; čia aš gyvensiu tarp Izraelio vaikų per amžius.“

Iškelkime šiandien šį klausimą: kur yra tikrasis Dievo sostas?

Kur yra toji vieta, kurioje Dievo šlovė apsigyvena mūsų žemėje, kaip giedojome atliepiamojoje psalmėje?

Šiandienos šventė mums atskleidžia nuostabią tiesą: Marija tapo Visatos Karaliene ne todėl, kad siekė valdžios ar pirmųjų vietų.

Ji tapo Karaliene todėl, kad padarė savo širdį patį nuolankiausią Dievo sostą.

Kai angelas Gabrielis jai pranešė Dangiškojo Tėvo valią, ji nepareikalavo sosto ar karūnos.

Ji ištarė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tesibūna man pagal tavo žodį.“

Ji sutiko tapti ta tylia šventykla, kurios vartai atgręžti į rytus – į Dievo šviesos tekėjimą.

Ji tarnavo.

Ji stovėjo po Kryžiumi.

Ji tyliai saugojo visus įvykius savo širdyje.

Štai kodėl Jėzus Evangelijoje sako tokius žodžius, kurie apverčia visus žemiškus mąstymo būdus:

„Didžiausias iš jūsų tebūnie jūsų tarnas. Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“

Šiandien, broliai ir seserys, sukanka maždaug du mėnesiai…

Aštuonios savaitės, daugiau nei šešiasdešimt dienų nuo tos birželio tryliktosios, kai iš šio pasaulio į dangiškojo Tėvo namus iškeliavo Benjaminas Vo.

Devynios savaitės nebuvimo.

Du mėnesiai, per kuriuos pirminis šokas po truputį užleidžia vietą giliam, tyliam, kartais nepakeliamam tuštumos buvimui.

Mes turime išdrįsti ištarti tiesą prieš ieškodami paguodos.

Nes netikra paguoda, kuri skuba užglaistyti žaizdą, nepasiekia širdies gelmės.

Kokia tai tiesa?

Tiesa yra ta, kad tėvų širdyje šiandien yra tuščia vieta, kurios niekas šioje žemėje negali užpildyti.

Tiesa yra ta, kad ryte atsibudus kambaryje tvyro tyla.

Kad tėčio ir mamos širdis išgyvena gilų skausmą, o klausimai „kodėl?“ ir „kaip gyventi toliau?“ kartais sugrįžta kaip tamsios bangos nakties tyloje.

Tiesa yra ta, kad brolis Ryanas neteko to, su kuo dalijosi viskuo – juoku, kelionėmis, žaidimais, tais pačiais krepšinio marškinėliais ir svajonėmis.

Ir jeigu mes tiesiog praeitume pro šalį, sakydami „viskas bus gerai“, mes nepagerbtume to skausmo, kurį šiandien neša ši šeima.

Šventasis Raštas mūsų neskatina neigti ašarų.

Pats Jėzus raudojo prie savo draugo Lozoriaus kapo.

Švč. Mergelė Marija stovėjo po Kryžiumi ir jos sielą pervėrė kalavijas.

Skausmas yra meilės kaina.

Jei nebūtų buvę tokios gilios, beribės meilės, šiandien nebūtų ir tokio gilaus ilgesio.

Bet būtent čia, į šią tikrą atvertą žaizdą, šiandien įsilieja Dievo Žodis.

Ne kaip sausas argumentas, ne kaip pamokslavimas, bet kaip šviesa, kuri pamažu užlieja tamsų kambarį…

Šiandienos skaitiniai mums rodo: Dievo šlovė neateina triukšme ir žemiškoje puikybėje.

Ji įeina pro Rytų vartus.

Ji užpildo vidinį šventyklos kiemą.

Žvelgiant į Benjamino gyvenimą, stebina vienas nuostabus reiškinys.

Benas turėjo neįtikėtiną, nepaprastą protą.

Būdamas keturiolikos metų, jis be jokio vargo skaičiavo sudėtingiausias matematikos užduotis, nardė po dirbtinio intelekto, programavimo ir aviacijos gelmes, laisvai mąstė apie dalykus, kurie daugybei suaugusiųjų lieka paslaptis.

Žemiškame pasaulyje toks protas lengvai galėtų tapti pasididžiavimo priežastimi.

Žmogus galėtų reikalauti sau „pirmųjų vietų“, aukštų sostų, kitų įvertinimo.

Bet koks buvo Benjaminas?

Kiekvienas, kas jį pažinojo, atsimena ne jo puikybę, o jo nepaprastą švelnumą.

Jis buvo nepaprastai mielas, pagarbus, visada besišypsantis berniukas.

Jis neturėjo jokio poreikio demonstratyviai rodytis ar aukštinti savęs prieš kitus.

Būdamas devyniolikos ar penkiolikos metų dvasia, jis turėjo tą vaikišką, tyrybe spindinčią širdį, kuri nemoka puikuotis.

Atsiminkite tą kadrą iš kelionės: Benas sėdi šalia mažos mergaitės oro uoste, vilkėdamas krepšinio marškinėlius, ir patvirtina savo ramiu, kantriu buvimu jos džiaugsmą, leisdamas jai tvirtai laikytis įsikibus į jo ranką.

Štai kur reiškiasi tikroji didybė!

Ne ten, kur žmogus reikalauja pagarbos, o ten, kur jis moka būti švelnus mažesniam, silpnesniam, kur jis moka ramiai būti šalia.

Šiandien Jėzus sako: „Kuris iš jūsų didžiausias, tebūnie jūsų tarnas.“

Benjaminas savo trumpame, bet tokiame šviesiame gyvenime turėjo būtent šį tarnaujančios, mylinčios širdies bruožą.

Toji širdis atpažino tai, kas svarbiausia.

O šiandien noriu kreiptis į jus, kurie nesate šį sunkų netekties kryžių.

Mielas Alanai, brangi Thao…

Šiomis savaitėmis, kai prabėgo jau du mėnesiai ir kai aplinkinis pasaulis galbūt grįžo į savo kasdienį triukšmą, jūsų sieloje tyla gali skambėti labai garsiai.

Kartais toje tyloje piktasis bando įsėti abejonių ar kaltės sėklą.

Tai kankinantis klausimas, kuris tyliai persekioja tėvų širdis: „Ar mes viską padarėme? Ar ko nors nepastebėjome? Ar galėjome išsaugoti?“

Atsisukime į Šventąjį Raštą ir į Bažnyčios mokymą.

Kai Jėzaus paklausė apie žmogų, kuris sirgo nuo gimimo: „Kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai?“, Jėzus atsakė atvirai ir tvirtai: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“

Išgirskite šiuos žodžius šiandien iš pačios Bažnyčios širdies:

Ši liga, ši mirtis nėra jūsų kaltė.

Tai nėra Dievo bausmė.

Tai nėra koks nors jūsų neatidumas ar neatsargumas.

Jūs atidavėte Benjaminui visą įmanomą tėvišką ir motinišką meilę, kokia tik gali tilpti žmogaus širdyje.

Jūs padarėte viską.

Jūs buvote šalia jo kiekviename žingsnyje, kiekvienoje kelionėje, kiekviename atdūsyje.

Dievas jus mato ne su kaltinimu, o su begaline atjauta.

Nusiimkite šį sunkų kaltės akmenį nuo savo pečių.

Leiskite savo širdžiai tiesiog mylėti ir ilgetis – be jokios nepagrįstos graužaties.

Pažvelkite šiandien į Švč. Mergelę Mariją, mūsų Karalienę.

Ji yra Dangaus Karalienė ne todėl, kad būtų buvusi apsaugota nuo žemiškojo skausmo.

Ji yra Karalienė todėl, kad praėjo per patį giliausią motinos skausmą.

Ji stovėjo Golgotoje, kai jos Sūnus atidavė dvasią.

Ji žino, ką reiškia laikyti savo glėbyje tą, kuris išėjo per anksti.

Iš ten, nuo Kryžiaus, Jėzus atidavė ją mums kaip Motiną.

Ir šiandien ji apgaubia Benjaminą savo karališkuoju, motiniškuoju apsiaustu.

Benjaminas nėra užmirštas.

Jis nėra pranykęs beprasmybėje.

Ezechielio regėjime Viešpaties šlovė užpildė šventyklos vidinį kiemą ir Dievas pasakė: „Čia aš gyvensiu per amžius.“

Benjaminas Vo šiandien yra tame vidiniame kieme.

Jis yra ten, kur Dievo šlovė nebeslegia, o gydo; kur nebėra jokio dusulio, jokio skausmo, jokio nuovargio.

Jis yra Karalystėje, kurioje patys mažiausi ir nuolankiausieji tampa pačiais didžiausiais.

Brangus Ryanai… Tu prisimeni tą dieną, kai jūs kartu su broliu ir tėčiu stovėjote prie tos bronzinės Mergelės Marijos skulptūros.

Tu prisimeni, kaip tavo ranka lietė tą patį akmenį, kurį lietė Beno ranka.

Žinok, kad tavo brolio meilė niekur neišnyko.

Ji liko tavo širdyje.

Benas dabar yra tavo užtarėjas danguje.

Kai tau bus sunku, kai trūks jo patarimo ar juoko, prisimink jo švelnią šypseną ir jo drąsą bandyti.

Gyvenk toliau su ta pačia šviesa, kuria dalijotės kartu.

Ir jums visiems, kurie šiandien klausotės šios maldos – galbūt esantys toli, kitoje vandenyno pusėje, galbūt kiti vaikai, kurie serga ligoninėse, galbūt šeimos, nešančios savo privačius kryžius…

Dievo šlovė nėra skirta tik išrinktiesiems ar galingiesiems.

Ji prieinama kiekvienam, kuris nuolankiai atveria savo širdies vartus.

Pranašas Ezechielis matė šlovę, ateinančią iš rytų.

Rytas – tai naujos dienos, naujos vilties pradžia.

Po pačios tamsiausios nakties visada išteką saulė.

Mūsų tikėjimas mums nežadėjo gyvenimo be ašarų, bet jis mums užtikrina, kad paskutinis žodis priklauso ne mirties tamsai, o Amžinajai Šviesai.

Ką šiandien galime išsinešti pro savo namų ar šventovės duris?

Vieną paprastą, maža, bet labai tikrą dalyką.

Šiandien, kai sugrįšite prie savo kasdienių darbų, neieškokite garbių vietų, nereikalaukite, kad jus pastebėtų ar pagirtų.

Padarykite vieną tylų, nepastebimą meilės darbą.

Pripildykite stiklinę vandens tam, kuris ištroškęs.

Ištarkite švelnų žodį tam, kuris liūdi.

Arba tiesiog, kaip tas berniukas kelionėje, tyloje uždėkite savo ranką ant Švč. Mergelės Marijos Paveikslo ar Rožinio karoliukų ir pasakykite: „Marija, mano Karaliene, paimk mano širdį į savo rankas.“

Nuolankumas yra vartai, pro kuriuos Dievo šlovė įeina į mūsų žemę.

Švelnumas yra kalba, kuria kalbama Danguje.

O meilė… meilė yra vienintelis dalykas, kuris niekada nesibaigia ir kuris jungia mus su tais, kuriuos Dievas prisiglaudė savo amžinybėje.

Benjaminas ilsisi Dievo šviesoje.

Švč. Mergelė Marija, Karalienė ir Motina, saugo jį ir mus visus.

Amen.