Šventojo Pijaus X, popiežiaus, privalomasis minėjimas

Pabandykite akimirkai įsiklausyti į tylą… Į tą paprastą, kasdienę tylą, kuri tvyro kambaryje, kai niekas nekalba. Jei sustojame ir įsiklausome dar giliau, išgirstame kažką nepaprastai tylaus, bet esminio – savo paties kvėpavimą. Įkvėpimas… ir iškvėpimas. Tai vyksta savaime, be mūsų pastangų. Mes apie tai net negalvojame. Tačiau kiekvienas įkvėpimas yra tylus priminimas, kad mums duotas šis momentas, ši gyvybė, šis buvimas.

O dabar įsivaizduokite kitokį vaizdą. Pranašas Ezechielis stovi didžiuliame slėnyje. Aplinkui jį – ne žaliuojantys medžiai, ne tekantys vandenys, ne gyvybės triukšmas. Aplinkui jį vien tik sausi, išbalę, saulės išdeginti kaulai. Jokio judesio. Jokio kvėpavimo. Visiška, stingdanti tyla. Ir Dievas užduoda pranašui klausimą, kuris žmogiškam protui skamba kaip neįmanomas iššūkis: „Žmogaus sūnau, ar gali šie kaulai atgyti?“

Pranašas neatsako „taip“, nes mato mirtį. Jis neatsako ir „ne“, nes pažįsta Dievą. Jis ištaria tuos gilius, nuolankius žodžius: „Viešpatie Dieve, Tu vienas tai žinai…“

Šiandien, praėjus devynioms savaitėms nuo tos birželio tryliktosios dienos, kai Benjaminas iškeliavo į Tėvo namus, šis Ezechielio slėnis nebėra tik senovinis tekstas iš Šventojo Rašto. Kartais jis tampa mūsų pačių vidine būsena. Devynios savaitės… Tai pakankamai ilgas laikas, kad pirminis šokas nuslūgtų, ir pakankamai trumpas, kad netekties skausmas atvertų visą savo gylį. Kartais ryte atsibundi, ir širdyje jauti būtent tokią dykumą. Tuščia kėdė prie stalo. Kambarys, kuriame nebesigirdi jo žingsnių. Batai prie durų, kurie primena, kad jo čia nebėra. Ir širdis šaukia kartu su tais izraelitais iš pirmojo skaitinio: „Mūsų kaulai išdžiūvo, mūsų viltis žuvo, mums galas…“

Bet Ezechielio regėjimas tuo nesibaigia. Dievas liepia pranašauti Dvasiai: „Ateik iš keturių vėjų, o Dvasia, ir įpūsk gyvybę į šituos nužudytuosius, kad jie atgytų!“ Ir įvyksta kažkas neįtikėtino. Pasigirsta ūžesys, kaulas jungiasi prie kaulo, atsiranda gyslos, užauga kūnas, bet svarbiausia – į juos įeina Dvasia. Dievo kvėpavimas. Ir jie atsistoja ant kojų.

Šis Dievo kvėpavimas, ši Dvasia – tai ne kas kita, kaip pati Dievo meilė. Ir šiandienos Evangelijoje pagal Matą Jėzus mums atskleidžia, kas yra ši meilė. Kai teisės mokytojas paklausia Jėzaus, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, Viešpats neatsako ilgu taisyklių sąrašu. Jis nukreipia žvilgsnį į pačią gyvybės šerdį: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“

Matote, broliai ir seserys, šie du skaitiniai šiandien susitinka viename taške. Ezechielis rodo mums, kad be Dievo Dvasios žmogus yra tik sausi kaulai. O Jėzus Evangelijoje rodo, kad Dievo Dvasios buvimas mumyse reiškiasi per Meilę. Meilė yra tas Dievo kvėpavimas mūsų sieloje. Kai mes mylime, mes nebeesame sausa dykuma. Kai mes mylime, mirtis nebeturi paskutinio žodžio.

Leiskite man šiandien stabtelėti prie vieno paprasto, bet nuostabaus dalyko iš Benjamino gyvenimo. Benas turėjo nepaprastą, aštrų, matematinį protą. Būdamas keturiolikos, jis jau gilinosi į dirbtinį intelektą, serverių sistemas, aviaciją. Bet tarp visų šių sudėtingų technologijų ir skaičių jo širdyje gyveno nepaprastas, tyrų tyriausias vaikystės džiaugsmas ir vaizduotė. Jis dievino paukščius ir lėktuvus. Jis net turėjo svajonę – sukurti savo aviakompaniją, kurią žaismingai pavadino „Con chim airlines“ – „Paukštelio oro linijos“. Kai Benas kalbėdavo apie šią savo svajonę, jo veidą visada papuošdavo tas skaidrus, lengvas kikenimas, ta šviesi šypsena, kuri tiesiog užliedavo visą kambarį džiaugsmu.

Kodėl ši smulkmena šiandien tokia svarbi? Nes paukštis ir jo sparnai Bažnyčios tradicijoje visada buvo Šventosios Dvasios, Dievo kvėpavimo, laisvės ir amžinybės simbolis. Benas, stebėdamas kylančius lėktuvus ar skraidančius paukščius, nesąmoningai jautė tą patį ilgesį, kurį Ezechielis matė slėnyje – ilgesį pakilti, skristi, būti laisvam, būti apgaubtam Dievo Dvasios. Šiandien Benjaminas Vo nebereikalauja žemiškų sparnų. Jis ilsisi Tėvo glėbyje, kur Dievo Dvasia jį neša per amžinąją šviesą.

Tačiau šiandien noriu atsisukti į jus, kurie likote čia, žemėje, kurioje skausmas kartais spaudžia krūtinę taip stipriai, kad sunku net įkvėpti. Mielas Alanai, brangi Thao… Ypač tamsiomis naktimis, kai tyla namuose tampa per sunki, širdyje gali kilti tie tylūs, kankinantys klausimai. Klausimai, kuriuos daugelis tėvų nešiojasi slaptoje širdies gelmėje, bet retai drįsta ištarti garsiai: „Ar mes viską padarėme? Ar ko nors nepraleidome? Ar galėjome pastebėti anksčiau? Ar tai nėra kokia nors mūsų kaltė?“

Išklausykite mane šiandien labai įdėmiai ir leiskite šiems žodžiams įsmukti giliai į jūsų sužeistas širdis. Kai Jėzaus mokiniai pamatė nuo gimimo aklą žmogų, jie paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, kad gimė aklas?“ Ir Jėzus atsakė aiškiai, tvirtai ir su begaline meile: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“

Šiandien Bažnyčios vardu sakau jums tą patį: Ši liga, ši netektis nėra jokio žmogaus kaltė. Tai nėra Dievo bausmė. Tai nėra jūsų neatsargumo ar pražiūrėjimo pasekmė. Jūs padarėte viską, ką žmogiška meilė ir atsidavimas gali padaryti. Jūs apsupote Benjaminą tokia šiluma, kokios daugelis per visą ilgą gyvenimą nepatiria. Jūs nieko nepraleidote. Nėra jokios kaltės, kurią turėtumėte nešiotis. Dievas jus ne kaltina, o laiko savo rankose. Nusimeskite šį sunkų akmenį nuo savo pečių ir leiskite sau tiesiog gedėti su gryna, skaidria meile.

Šiandien švenčiame Šventojo Pijaus X minėjimą. Šis popiežius, žinomas savo nuolankumu ir gilia meile Eucharistijai, kartą sakė, kad Šventoji Komunija yra trumpiausias ir saugiausias kelias į dangų. Benjaminas, kaip ir jaunuolis šventasis Karolis Akutis (Carlo Acutis), suprato, kad gyvenimo prasmė slypi ne metuto skaičiuje, o širdies tyrumi. Benjaminas nešiojosi tą tyrą širdį. Prisiminkite, kaip jis be jokio išskaičiavimo, iš grynos užuojautos, buvo pasiruošęs atiduoti savo taupyklę sergančiam dėdės reikalui. Jam nereikėjo nieko įrodinėti – jo širdyje jau veikė Didysis Įsakymas, apie kurį šiandien kalba Jėzus. Jis mylėjo Dievą savo vaikšku pasitikėjimu ir mylėjo artimą savo tyra užuojauta.

Brangus Ryanai, tu netekai ne tik brolio, bet ir geriausio draugo, su kuriuo dalinaisi car kelionėmis, išdaigomis ir šypsenomis. Kartais gali atrodyti, kad iš tavęs atimta dalis tavo paties gyvenimo. Bet prisimink: brolio meilė niekur neišnyko. Benas dabar yra tavo angelas. Kai tu stebėsi dangų, kai sieksi savo tikslų, žinok, kad jo dvasia, palaikoma Dievo Meilės, lydi tave kiekviename žingsnyje. Gyvenk ir už jį – gyvenk su džiaugsmu, su smalsumu, su drąsa.

Ir jums visiems, kurie klausotės šių žodžių iš arti ar iš toli – galbūt kitoje pasaulio pusėje, galbūt patys nešantys sunkų ligos ar netekties kryžių, galbūt esantys kiti vaikai, kurie serga ir bijo… Dievas šiandien sako jums per Ezechielį: „Aš atversiu jūsų kapus, išvesiu jus iš jų ir įpūsiu į jus savo Dvasią, kad jūs gyventumėte.“

Dievas nepanaikina mūsų ašarų šią akimirką, bet Jis suteikia joms prasmę. Mirtis nėra pabaiga. Ji tėra slenkstis, per kurį praėjus, Dievo Dvasia įpučia amžinąją gyvybę. Benjaminas Vo jau įžengė į tą amžinąją Tėvo puotą. Jis ten nebepatiria jokio skausmo, jokio dusulio, jokio nuovargio. Jis sklando Dievo meilėje, kaip tie paukščiai, kuriuos jis taip mylėjo.

Ką šiandien galime išsinešti pro šios šventovės ar savo namų duris? Vieną labai paprastą, bet gilotą dalyką. Šiandien, kai pajusite savo paties kvėpavimą – tą tylų įkvėpimą ir iškvėpimą – sustokite sekundei. Nusišypsokite ir padėkokite Dievui už gyvybės dovaną. O tada ištarkite ką nors meilaus šalia esančiam žmogui. APKABINKITE savo mamą, tėtį, brolį, seserį ar draugą. Išpildykite Didįjį Įsakymą čia ir dabar.

Mūsų meilė čia, žemėje, yra pats tikriausias tiltas, jungiantis mus su tais, kurie jau yra danguje. Benjaminas gyvena Dievo šviesoje. Ir ta pati Dievo Dvasia, kuri gaivina sausus kaulus, šiandien gaivina ir mūsų nuliūdusias širdis.

Dėkokite Viešpačiui, nes jo meilė amžina. Amen.