Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Telydi jus ramybė ir Dievo meilė, kuri mus visus surenka į vieną šeimą.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai gyvename įsivaizduodami, kad gyvenimas yra tarsi matematikos lygtis – jei tik įdėsime pakankamai pastangų, jei tik teisingai sudėliosime kintamuosius, gausime teisingą atsakymą. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kuris genialiai valdė šią logiką. Jo protas buvo kaip aštri strėlė, skrodžianti sudėtingiausius AWS debesų infrastruktūros tinklus ar programuojanti žaidimus su tikslumu, kuris stebino suaugusiuosius. Tačiau šiandienos Šventasis Raštas mus kviečia į sritį, kurioje logika baigiasi, o prasideda kažkas begalinio. Siracho knyga mums sako: „Atleisk savo artimui skriaudą; tada, kai melsiesi, tavo nuodėmės bus atleistos.“ Tai nėra matematikos lygtis. Tai yra kvietimas į visišką širdies laisvę.
Prisiminkite akimirką, kai Benas, būdamas vos penkiolikos, norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, kuris sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika, o ne taisyklėmis. Jis buvo tas, kuris visada buvo pasirengęs padėti, visada pasirengęs dalintis savo genialumu – ar tai būtų kodas jo „GitHub“ repozitorijoje, ar tiesiog jo kikenimas, kai jis kalbėdavo apie savo svajonių „Con Chim Airlines“.
Tačiau šiandienos Evangelijoje Petras klausia Jėzaus apie skaičius: „Kiek kartų man atleisti? Ar septynis kartus?“ Petras, kaip ir mes, nori ribų. Jis nori žinoti, kur baigiasi pareiga. Jėzus jam atsako: „Ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus.“ Jėzus griauna mūsų ribas. Jis kviečia mus į begalybę. Ir čia, šiame skausmo kelyje, mes susiduriame su didžiausiu iššūkiu. Kaip atleisti gyvenimui, kuris atrodo toks neteisingas? Kaip atleisti sau, kai širdis vis dar ieško atsakymų ten, kur jų nebėra?
Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kaip giliai tai gali skaudėti. Aš žinau, kaip naktimis tas klausimas – ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? – tampa rąstu, trukdančiu matyti Dievo meilę. Noriu jums pasakyti tai, ką Jėzus pasakė, kai mokiniai klausė apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla – jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vienas budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.
Šv. Paulius laiške romiečiams mums primena: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas nemiršta sau. Juk jei gyvename, Viešpačiui gyvename, ir jei mirštame, Viešpačiui mirštame.“ Benjaminas priklauso Viešpačiui. Jo genialus protas, jo švelni šypsena, jo noras padėti kitiems – visa tai yra Dievo kūrinijos dalis, kuri niekur nedingo. Jis dabar yra toje „Banquet of Heaven“, apie kurią mes tik svajojame. Jis nebereikia jokių „testų“, kaip jis sakė tėčiui savo sapne. Jis jau yra perėjęs visus slenksčius. Jis yra laisvas.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis.
Šiandien mes esame čia, kad pasisemtume stiprybės iš to pamato, ant kurio stovėjo Benas. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, kai upės atsitrenkė į mūsų namus, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai danguje pamatysite skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats jus laimina ir saugo, teapšviečia savo veidu ir suteikia jums ramybę. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.