Eilinio laiko dvidešimt pirmosios savaitės antradienis

Įsivaizduokite nedidelę, paprastą taupyklę. Ji stovi ant lentynos, galbūt šiek tiek dulkėta, jos šonai nepažeisti, ji niekada nebuvo sudaužyta ar jėga atidaryta. Iš išorės tai tik daiktas, molinis ar plastikinis indas, kuriame kaupiami centai. Bet jos tikroji vertė niekada nebuvo tuose metalo gabalėliuose viduje. Jos vertė buvo tame nepastebimame, tyliame pasiryžime, kuris gyveno vieno berniuko širdyje. Tai buvo pasiryžimas atiduoti viską, ką turi, ne todėl, kad prašė, ir ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad meilė viduje buvo didesnė už bet kokį turtą išorėje.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus kalba apie indus, apie puodelius ir dubenis, apie tai, kas yra išorėje ir kas – viduje. Jis kreipiasi į Rašto aiškintojus ir fariziejus su rūsčiu perspėjimu: „Jūs nuvalote taurės ir dubens išorę, o viduje jie pilni grobio ir nesaikingumo.“ Jis priekaištauja jiems, kad jie pedantiškai moka dešimtinę nuo smulkiausių prieskonių – mėtų, krapų ir kmynų, bet apleidžia tai, kas Įstatyme svarbiausia: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę.

Šis vaizdinys apie „taurės vidų“ yra raktas į mūsų šiandienos susitikimą. Jėzus mus moko, kad Dievui rūpi ne fasadas, ne tai, kaip mes atrodome kitiems, ir net ne mūsų išoriniai pasiekimai, bet tai, kas pripildo mūsų sielos indą.

Šiandien, broliai ir seserys, sukanka lygiai du mėnesiai nuo birželio tryliktosios. Šešiasdešimt dienų. Tai laikas, kai pirmieji gedulo žingsniai tampa kasdienybe, bet ta kasdienybė yra sunki. Alanai, Thao, Ryanai... aš žinau, kad šie du mėnesiai jums buvo ilgi kaip amžinybė. Tyla namuose, kurią paliko Benjaminas, dabar turi savo svorį. Galbūt žiūrite į jo daiktus, į jo kompiuterio ekraną, kuriame liko jo kodai ir projektai, ir širdį pervėria tas pats klausimas: „Kodėl?“

Prieš pradedant ieškoti atsakymų, turime ištarti tiesą. Tiesa yra ta, kad jūsų skausmas šiandien yra toks pat gyvas, kaip ir pirmąją dieną. Tuščia kėdė prie stalo, nebaigti pokalbiai apie aviaciją, tas staigus suvokimas ryte, kad jo nebus šalia – tai yra žaizdos, kurių laikas taip greitai neužgydo. Mes neturime skubėti pro šalį. Turime leisti šiam liūdesiui būti, nes jis yra jūsų meilės Benjaminui matas. Jei nebūtumėte jo taip stipriai mylėję, šiandien taip stipriai neskaudėtų.

Bet pažvelkime į Benjaminą per šios dienos Evangelijos šviesą. Jėzus sako: „Pirmiau nuvalyk taurės vidų“. Kai galvojame apie Benjaminą Vo, mes matome berniuką, kurio „taurės vidus“ buvo neįtikėtinai skaidrus. Taip, jis buvo genijus – ketvirtoje klasėje sprendė aštuntos klasės matematiką, nardė po AWS debesų infrastruktūrą, kūrė GitHub saugyklas. Tai buvo jo „išorė“ – jo talentai, jo pasiekimai, kuriais visi galėjome žavėtis. Bet svarbiausia buvo tai, kas slypėjo giliau.

Atsiminkite tą paprastą istoriją apie jo taupyklę. Kai jo dėdė Williamas patyrė insultą, penkiolikmetis Benas, niekieno neprašomas, priėjo prie tėvų ir pasiūlė atiduoti viską, ką sutaupė. Jis nesudaužė tos taupyklės, nes pinigų galiausiai neprireikė, bet tas pasiūlymas... tas širdies judesys... tai buvo tas „gailestingumas ir ištikimybė“, apie kuriuos kalba Jėzus. Tai buvo įrodymas, kad Benjamino vidus buvo švarus. Jis nemokėjo dešimtinės iš veidmainystės; jis norėjo atiduoti viską iš meilės.

Šiandienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius rašo tesalonikiečiams: „Nepasiduokite taip lengvai sumaiščiai ir neišsigąskite“. Jis kalba apie Viešpaties atėjimą, bet šie žodžiai šiandien skamba kaip balzamas jūsų sieloms. „Tegul pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris mus pamilo ir savo malone suteikė mums amžinosios paguodos bei geros vilties, tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina jas kiekvienam geram darbui ir žodžiui.“

Amžinoji paguoda. Tai nėra trumpalaikis nusiraminimas. Tai žinojimas, kad Benjaminas dabar yra ten, kur visos „taurės“ yra pilnos Dievo šviesos.

Alanai, aš noriu prisiminti tavo sapną, kurį sapnavai liepos pabaigoje. Tu matei save ir Beną, stovinčius eilėje prie ledų, ir Benas sumokėjo už jus abu. Koks nuostabus vaizdas! Tai ne tik sapnas, tai dvasinė tikrovė. Tas berniukas, kuris žemėje siūlė savo taupyklę, danguje dabar yra tas, kuris vaišina, kuris rūpinasi, kuris rodo, kad ten, Dievo Karalystėje, visko yra apsčiai. Jis nebeturi nieko taupyti, nes jis turi patį Dievą.

O tame kitame sapne, birželio pabaigoje, kai matei jį sveiką, vilkintį žalius šortus, ir jis tau sakė: „Ba ơi (Tėti), testus aš praėjau... aš galiu kvėpuoti normaliai... kodėl aš čia?“, o paskui pridūrė: „Nieko tokio, aš stebėsiu tėtį ir mamą“. Šie žodžiai yra tiesioginis aidas to, ką Paulius rašo apie „gerą viltį“. Benjaminas perėjo visus gyvenimo testus ne savo matematikos žiniomis, o savo širdies tyrumu. Jis dabar kvėpuoja amžinybės oru.

Šiandien noriu kreiptis į tave, Thao, ir į tave, Alanai, su ypatingu švelnumu. Kartais, kai netenkame vaiko, piktasis bando įsėlinti į mūsų mintis su nuodingu klausimu: „Ar aš ko nors nepadariau? Ar galėjau jį apsaugoti geriau?“. Tai yra misplaced guilt – ne vietoje esanti kaltė. Jėzus, paklaustas apie aklą gimusį žmogų, pasakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai“.

Išgirskite tai šiandien: Benjaminas iškeliavo ne todėl, kad jūs ko nors nepadarėte. Jūs buvote jam geriausi tėvai, kokius tik vaikas gali turėti. Jūs aprodėte jam pasaulį – nuo Tokijo iki Vatikano, jūs stebėjote su juo kylančius lėktuvus, jūs buvote jo „tobulas ketvertas“. Liga nėra bausmė, ir mirtis nėra pralaimėjimas. Tai tiesiog šio pasaulio trapumas, kurio mes negalime kontroliuoti. Jūs esate laisvi nuo bet kokios kaltės. Jūs esate pašaukti tik mylėti ir laukti susitikimo.

Ryanai, tavo brolis dabar yra tavo didžiausias užtarėjas. Jis nebeturi kovoti badmintono aikštelėje ar krepšinio tryout'uose su džemperiu. Jis dabar yra tavo komandos narys danguje. Kai tau bus sunku, kai jausiesi vienišas, prisimink jo šypseną su breketais ir tą ramybę, kurią jis spinduliavo. Jis nori, kad tu gyventum drąsiai, kad tu tyrinėtum pasaulį su tokiu pat smalsumu, kokį turėjo jis.

Ir visiems jums, kurie klausotės iš toli, kitoms šeimoms, kurios neša sunkius kryžius, sergantiems vaikams – Benjaminas Vo šiandien yra vilties ženklas. Jo gyvenimas nebuvo matuojamas metais, o meilės gyliu. Jo vardo šulinys Vietname, nešantis vandenį trokštantiems, yra ženklas, kad jo meilė vis dar teka.

Jėzus sako: „Nuvalyk taurės vidų“. Benas tai padarė. Jis paliko mums pavyzdį berniuko, kuris tarp sudėtingiausių algoritmų ir aviacijos modelių niekada nepamiršo paprasto gailestingumo. Jis buvo „Con Chim Airlines“ pilotas savo svajonėse, o dabar jis sklendžia ant Dievo malonės sparnų.

Ką šiandien galime išsinešti pro duris?

Šiandien nežiūrėkite į tai, ką pasiekėte ar kaip atrodote kitiems. Pažvelkite į savo „taurės vidų“. Suraskite ten tą mažą „taupyklę“ – tą pasiryžimą padėti, tą tylią meilę, tą ištikimybę savo artimui. Padarykite vieną mažą, niekam nežinomą gailestingumo darbą Benjamino garbei. Galbūt tai bus tiesiog šiltas žodis liūdinčiam, o gal tyli malda už tuos, kurie kenčia ligoninėse.

Benjaminai, ilsėkis ramybėje prie dangiškosios puotos stalo. Mes tavęs nepamiršome. Mes mokomės iš tavęs, kad svarbiausia yra ne tai, ką sukaupėme, o tai, ką buvome pasiruošę atiduoti.

Viešpats tegu sustiprina jūsų širdis amžinąja paguoda.

Amen.