Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, brangūs broliai ir seserys, susirinkę šioje bendrystėje ieškoti Dievo žodžio šviesos.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai gyvename tarsi statybininkai, kurie skuba užbaigti sienas, nesirūpindami tuo, kas slepiasi giliai po žeme. Mes norime matyti rezultatą – stogą, langus, šviesą viduje – ir pamirštame, kad namo patvarumą lemia ne tai, kas matoma, o tai, kas paslėpta nuo akių. Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums kalba apie pamatą. Jis sako: „Tas žmogus yra tarsi statytojas, kuris, kaskas giliai, padėjo pamatą ant uolos.“
Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kurio gyvenimas buvo pastatytas ant tokio pamato. Mes žinome, koks genialus buvo jo protas – tas nuostabus gebėjimas perprasti sudėtingus „AWS“ tinklus, koduoti žaidimus ar su techniniu tikslumu stebėti lėktuvus. Tačiau, kai žvelgiame į Beną, mes matome kažką gilesnio. Prisiminkite tą akimirką, užfiksuotą nuotraukoje: Benas ir Ryanas, susirangę ant suolelio, besidalijantys paprastais vaikiškais džiaugsmais, su saldainiais rankose ir kuprinėmis ant pečių. Ten nėra jokių sudėtingų inžinerinių schemų. Ten yra tik tyra, broliška šiluma. Tai buvo jo tikrasis pamatas – ne jo intelektas, o jo širdies gerumas, jo gebėjimas mylėti be sąlygų.
Šv. Paulius savo laiške korintiečiams mus įspėja: „Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės.“ Jis kalba apie tai, kur mes dedame savo tikėjimą, kur mes ieškome savo stiprybės. Kai gyvenimas mus sukrečia, kai netektis tampa tarsi upė, besiveržianti į mūsų namus, mes dažnai puolame ieškoti atsakymų ten, kur jų nėra. Mes pradedame kaltinti save, ieškoti klaidų, tarsi būtume galėję pastatyti sieną, kuri sulaikytų gyvenimo bangas.
Alanai, Thao, Ryanai, noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai. Jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš galėjau kažką pakeisti? Ar aš nepastebėjau kažko svarbaus? Noriu, kad šiandien išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.
Benas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Prisiminkite tą jo nuostabų, spontanišką pasiūlymą atiduoti visą savo taupyklę, kai jo dėdė Williamas sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato, kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika, o ne taisyklėmis. Jis buvo tas, kuris visada buvo pasirengęs padėti, visada pasirengęs dalintis savo genialumu – ar tai būtų programavimo kodas jo „GitHub“ repozitorijoje, ar tiesiog jo šypsena, kai jis kalbėdavo apie savo svajonių „Con Chim Airlines“. Jis buvo toks, koks yra Dievo vaikas: atviras, dosnus, nebijantis būti pažeidžiamas.
Jėzus sako: „Aš parodysiu, į ką panašus žmogus, kuris ateina pas mane, klauso mano žodžių ir vykdo juos.“ Benas vykdė tuos žodžius savo gyvenimo būdu. Jis nebuvo „aklas“, kaip Paulius įspėja. Jis matė kitus. Jis matė savo brolį Ryaną, jis matė savo tėvus, jis matė pasaulį su smalsumu, kuris buvo nukreiptas į kūrybą, o ne į griovimą. Kai jis kalbėdavo apie lėktuvus, apie savo „Con Chim Airlines“, jis kikenosi ir šypsojosi – tai buvo jo būdas džiaugtis kūrinija, džiaugtis galimybe kilti aukštyn.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tavo širdyje paliko pėdsaką, kuris niekada neišdžius. Kai tu jautiesi vienišas, prisimink jį ne kaip praradimą, o kaip šviesą. Jis tave mokė bandyti. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis.
Šiandien mes esame čia, kad pasisemtume stiprybės iš to pamato, ant kurio stovėjo Benas. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo „stipresnis už Viešpatį“, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, kai upės atsitrenkė į mūsų namus, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai danguje pamatysite skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų namų pamatu, kuris laiko jus, kai viskas aplinkui atrodo trapu. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų širdis ir suteikia jums savo ramybę. Eikite ramybėje.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.