Šventojo Jono Krikštytojo kankinystė

Įsivaizduokite akimirką, kai triukšmingoje, prabangioje puotos salėje staiga nutyla muzika. Įsivaizduokite karalių Erodą, sėdintį tarp savo didikų, apsuptą aukso, vyno ir lėkštų džiaugsmų. Šioje salėje viskas pirkta: ištikimybė, šokis, netgi garbė. Bet už storų rūmų sienų, tamsiame ir drėgname kalėjimo rūsyje, sėdi žmogus, kurio niekas negali nusipirkti. Jonas Krikštytojas. Jis neturi nieko, išskyrus savo balsą. Balsą, kuris kalba tiesą net tada, kai tai kainuoja gyvybę.

Šiandien Bažnyčia mini Šventojo Jono Krikštytojo kankinystę. Tai skaudi, bet kartu neįtikėtinai šviesi šventė. Mes matome kontrastą tarp Erodo puotos, kuri baigiasi mirtimi ant lėkštės, ir Jono ištikimybės, kuri nuveda jį į amžinąją Dievo puotą. Jonas buvo „balsas tyruose“. Jo visas gyvenimas buvo skirtas nurodyti į kažką didesnį už save – į Kristų. Jis nebijojo būti mažas, jis nebijojo būti silpnas pasaulio akyse, nes žinojo, kad jo stiprybė yra Viešpatyje.

Šis vaizdinys apie „balsą“ šiandien mums tampa tiltu į mūsų susitikimą. Šiandien, rugpjūčio 29-ąją, sukanka lygiai du mėnesiai nuo birželio tryliktosios. Šešiasdešimt dienų, kai Benjaminas Vo peržengė amžinybės slenkstį. Šešiasdešimt dienų, kai jūsų namuose, Alanai ir Thao, tyla tapo kitokia.

Turime išdrįsti ištarti tiesą prieš ieškodami skubotos paguodos. Tie du mėnesiai nėra tiesiog laiko tarpas. Tai tūkstančiai akimirkų, kai ranka nevalingai tiesiasi paimti telefoną ir parašyti jam žinutę. Tai rytai, kai nubudus pirmąją sekundę atrodo, kad viskas yra kaip buvę, o antrąją sekundę užgriūva tas sunkus, pilkas suvokimas – jo nėra. Tai tuščia kėdė per vakarienę, tai Ryanas, kuris žiūri į brolio kambarį ir jaučia tą neapsakomą tuštumą. Mes neturime bėgti nuo šio skausmo. Jono mokiniai, kaip girdėjome Evangelijoje, atėjo, paėmė jo kūną ir paguldė į kapą. Jie gedėjo. Jie verkė. Jie neskubėjo džiaugtis. Ir jūs turite teisę į šį liūdesį. Jis yra jūsų meilės Benjaminui aidas.

Bet pažvelkime į šiandienos skaitinius giliau. Šventasis Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo žodžius, kurie atrodo tarsi parašyti specialiai Benjaminui: „Dievas išsirinko tai, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius; Dievas išsirinko tai, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų stipriuosius.“

Kai galvojame apie Benjaminą, mes matome berniuką, kuris savo penkiolika metų talpino neįtikėtiną išmintį. Jis nebuvo „stiprus“ pasaulio prasme – jis buvo vaikas, jis buvo švelnus, jis buvo tas, kuris verkė per tėčio gimtadienį iš meilės. Bet jo dvasinė stiprybė buvo milžiniška. Paulius sako, kad Dievas pasirenka tai, kas žema ir niekinama. Benjaminas niekada nebuvo niekinamas, bet jis turėjo tą nuolankumą, kurį Dievas taip myli. Jis buvo genijus matematikoje, jis naršė po AI ir AWS erdves su suaugusiojo profesionalumu, bet kartu jis liko tas „sweet little boy“, apie kurį rašė jo tėtis.

Noriu sustoti prie vieno vaizdinio, kurį paliko Benjamino tėtis savo prisiminimuose. Jis rašė apie laiką, kai Benas buvo visai mažas, kai jam buvo nustatytas kalbos vėlavimas (speech delay). Tėtis prisimena jį tiesiog „triukšmaujantį“, plojantį rankutėmis, bet dar nekalbantį. Pasaulis tada galėjo pagalvoti: „Jis silpnas, jis negali kalbėti“. Bet Dievas turėjo planą. Tas berniukas, kuris „tik triukšmavo“, užaugo ir atrado savo balsą. Ir koks tai buvo balsas! Tai buvo balsas, kuris aiškino sudėtingiausias logines formules, balsas, kuris su pagarba kreipėsi į mokytojus, balsas, kuris kikenant pasakojo apie „Con Chim Airlines“.

Jonas Krikštytojas taip pat turėjo balsą. Ir nors Erodas jį nukirto, tas balsas nenutilo. Jis skamba per amžius. Taip ir Benjamino balsas šiandien skamba jūsų širdyse. Jis nebėra apribotas kalbos vėlavimo, jis nebėra apribotas ligos, kuri bandė atimti jo kvėpavimą. Savo sapne, Alanai, tu matei jį sakantį: „Tėti, aš galiu kvėpuoti normaliai“. Tai yra jo naujasis balsas. Tai balsas žmogaus, kuris praėjo visus gyvenimo testus ir dabar kalba mums iš Dievo šviesos.

Šiandienos šventė turi dar vieną nuostabią, beveik stebuklingą detalę. Mes minime Joną Krikštytoją. O Vietname, Cà Mau provincijoje, stovi šulinys, pavadintas „Giếng Gioan Baotixita“ – Šventojo Jono Krikštytojo šuliniu. Šis šulinys buvo skirtas Benjamino atminimui. Kokia nuostabi Dievo apvaizda! Jonas Krikštytojas krikštijo vandeniu, jis ruošė kelią Viešpačiui prie Jordano upės. O dabar Benjamino vardas yra susietas su gyvuoju vandeniu, kuris girdo ištroškusius.

Tai nėra tik labdara. Tai Benjamino meilės tęsinys. Tai jo „balsas“, kuris dabar kalba per bėgantį vandenį tiems žmonėms, kurie neturi ko gerti. Tai meilė, kuri neieško garbės, kuri nesigiria, kaip sako apaštalas Paulius: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“. Benjaminas niekada nesigyrė savo pasiekimais. Jis tiesiog norėjo padėti. Jis siūlė savo taupyklę dėdės gydymui ne tam, kad jį pagirtų, o todėl, kad jo širdis buvo pilna gailestingumo. Tas šulinys yra jo širdies atspindys – švarus, gilus ir teikiantis gyvybę.

Alanai, Thao... aš žinau, kad šį vakarą, praėjus dviem mėnesiams, jūsų širdyse vis dar vyksta kova. Erodas Evangelijoje bijojo Jono, bet kartu jam patiko jo klausytis. Jis buvo „sumišęs“. Jūs taip pat galite jaustis sumišę. Kaip suderinti Dievo meilę ir šį netekties skausmą? Kaip tikėti, kad Dievas išsirinko Benjaminą savo paveldui, kai jo kambarėlis tuščias?

Čia noriu pasakyti jums tai, ką Jėzus sakė savo mokiniams: „Nebijokite“. Liga, AML, kuri pasiglemžė Benjamino kūną, nebuvo jūsų klaida. Noriu, kad tai išgirstumėte labai aiškiai: jūs nieko nepraleidote. Jūs nebuvote blogi tėvai. Jūs buvote „tobulas ketvertas“. Jūs suteikėte jam gražiausią gyvenimą, kokį tik vaikas gali turėti – nuo Tokijo gatvių iki Vatikano maldų. Jūs stebėjote su juo lėktuvus, jūs dalijotės jo aistra aviacijai. Tai, kad jis susirgo, yra šio sužeisto pasaulio trapumas, o ne Dievo bausmė ar jūsų nepriežiūra. Dievas nesiunčia ligų. Jis verkia kartu su jumis prie Benjamino kapo, kaip Jėzus verkė prie Lozoriaus.

Benjaminas dabar yra kartu su šventuoju Karoliu Akučiu. Du penkiolikmečiai, du technologijų genijai, dvi tyros sielos. Jie dabar stovi prie to tikrojo šaltinio. Jie meldžiasi už mus. Jie meldžiasi už gydytojus, kad šio pasaulio išmintis, apie kurią rašo Paulius, pagaliau taptų Dievo įrankiu gydyti kitus vaikus.

Ryanai, brangus broli... Tu praradai savo geriausią draugą, savo „partner in crime“, su kuriuo dalinaisi viskuo. Bet žinok, kad tavo brolio balsas dabar tave lydi kiekviename žingsnyje. Kai tau bus sunku, kai jausiesi vienišas, prisimink jo šypseną. Jis tavimi didžiuojasi. Jis nori, kad tu augtum, kad tu tyrinėtum pasaulį, kad tu būtum laimingas. Tu esi jo meilės nešėjas čia, žemėje.

Ir visiems jums, kurie klausotės šios liturgijos iš toli, kurie nešate savo kryžius, kurie galbūt taip pat gedite ar sergate: Jonas Krikštytojas mums primena, kad mūsų gyvenimo prasmė nėra ilgaamžiškumas, o ištikimybė. Benjaminas Vo gyveno trumpai, bet jo gyvenimas buvo pilnas. Jis „praėjo visus testus“. Jis išmoko mylėti, jis išmoko dalintis, jis išmoko būti dėkingas.

Evangelijos pabaigoje matome liūdną vaizdą – galva ant lėkštės. Tai pasaulio žiaurumo simbolis. Bet tikėjimo akimis mes matome kitą vaizdą – Benjaminą prie dangiškosios puotos stalo. Ten nebėra ligų, nebėra ašarų, nebėra „speech delay“. Ten jis kalba su angelais apie Boeing 737 ir apie Dievo meilės begalybę. Jis nebe stebi lėktuvų iš toli – jis pats sklendžia ant Dievo malonės sparnų.

Ką mes galime šiandien išsinešti pro šias duris? Kokį mažą, konkretų veiksmą galime padaryti Benjamino ir Šventojo Jono Krikštytojo atminimui?

Šiandien, kai gersite vandenį, sustokite akimirkai. Pagalvokite apie tą šulinį Vietname. Pagalvokite apie Benjaminą, kurio vardas dabar girdo ištroškusius. Ir padarykite vieną mažą gailestingumo darbą. Galbūt tai bus tiesiog stiklinė vandens kam nors, kas pavargęs. Galbūt tai bus geras žodis tam, kuris jaučiasi „silpnas“ ar „kvailas“ pasaulio akyse.

Būkite kito žmogaus balsu. Apginkite tiesą, kaip tai darė Jonas. Parodykite švelnumą, kaip tai darė Benas.

Alanai, Thao, Ryanai... Viešpats yra jūsų skydas ir pagalba. Jis mato jūsų ašaras. Jis žino jūsų skausmą. Ir Jis žada, kad vieną dieną tas balsas, kurio taip pasiilgote, vėl jus pasveikins amžinybėje. Benjaminas nėra praeitis. Jis yra jūsų ateitis Dievuje.

Benjaminai, mūsų mielas angele, melskis už mus. Ilsėkis Viešpaties šviesoje, kol visi susitiksime prie to šaltinio, kuris niekada neišsenka.

Amen.