Eilinis dvidešimt antrasis sekmadienis

Įsivaizduokite mažą, paprastą daiktą, gulintį ant lentynos vaiko kambaryje. Tai nedidelė, molinė ar plastikinė taupyklė. Ji nėra nei auksinė, nei sidabrinė, joje nėra pasakiškų turtų. Tai tiesiog vieta, kur vaikas deda savo smulkius pinigėlius, savo mažus sutaupytus centus, kurdamas ateities svajones apie naują žaidimą, knygą ar kokį nors mielą niekutį. Tai jo nedidelis, asmeninis pasaulis, jo saugumo ir nepriklausomybės simbolis. Ši taupyklė stovi nepaliesta, nesudaužyta, jos turinys neišpiltas. Bet joje slypi kažkas, kas yra daug vertingesnis už bet kokį auksą. Joje slypi pasiryžimas. Širdies judesys, kuris vieną akimirką buvo pasiruošęs atiduoti viską, ką turi, be jokio išskaičiavimo, be jokio prašymo, tiesiog iš grynos, nesuteptos meilės kitam.

Šis vaizdas – tyli, pilna vaikiškų santaupų taupyklė – tampa mūsų šios dienos dvasinės kelionės pradžia. Šiandienos skaitiniai mus kviečia pažvelgti būtent į tokį atidavimą. Šventasis Paulius laiške romiečiams sako: „Atiduokite savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“. Tai nėra raginimas sunaikinti save. Tai kvietimas padaryti savo gyvenimą dovana. Tai kvietimas leisti meilei būti tokiai stipriai, kad neliktų vietos baimei ar savanaudiškumui. Ši gyvoji auka yra ne kas kita, kaip tas vaikiškas pasiryžimas atiduoti savo taupyklę, kai pamatai, kad kitam skauda.

Šiandien, kai susirenkame švęsti šios Viešpaties dienos liturgijos, mūsų širdyse skamba ypatingas laiko aidas. Praėjo maždaug du mėnesiai nuo birželio tryliktosios, kai Benjaminas Vo peržengė šio pasaulio slenkstį ir sugrįžo į Tėvo namus. Šešiasdešimt dienų. Tai laikas, kai pirminis netekties šokas pamažu virsta giliu, kasdieniu ilgesiu. Tai laikas, kai tuštuma namuose įgyja savo kontūrus.

Mes turime išdrįsti ištarti tiesą prieš ieškodami skubotos paguodos. Mes negalime apsimesti, kad viskas yra lengva. Tiesa yra ta, kad šie du mėnesiai jums, Alanai ir Thao, buvo paženklinti tylių vakarų, kai Benjamino kambaryje nebeužsidega šviesa. Tiesa yra ta, kad tuščia kėdė prie stalo vis dar skaudina kiekvieną kartą, kai visa šeima susėda vakarienės. Tiesa yra ta, kad tu, Ryanai, kasdien pasigendi savo geriausio draugo, savo brolio, su kuriuo dalinaisi vaikiškomis paslaptimis ir bendrais žaidimais. Šis skausmas yra tikras. Jis nėra iliuzija, ir mes neturime jo slėpti po dirbtinėmis šypsenomis. Bažnyčia šiandien verkia kartu su jumis, nes meilė, kurią jaučiate Benjaminui, yra tokia pat stipri, kaip ir jūsų liūdesys.

Bet būtent šio skausmo viduryje šiandienos Dievo žodis pradeda veikti kaip raminantis balzamas. Pažvelkime į pranašą Jeremiją. Jis šaukia: „Suviliojai mane, Viešpatie, ir aš leidausi suviliojamas... Mano širdyje kyla tarsi deganti ugnis, įkalinta mano kauluose“. Jeremijas jaučia nepaaiškinamą Dievo artumo jėgą. Jis norėtų pabėgti, norėtų nebekalbėti Viešpaties vardu, norėtų užsidaryti savo saugioje tyloje. Bet meilė Dievui yra stipresnė už jo baimę. Ji dega jo kauluose kaip ugnis, kurios neįmanoma užgesinti.

Ši deganti ugnis – tai meilės ugnis, kurią mes matome ir Benjamino gyvenime. Benjaminas turėjo tą ypatingą, tyrą širdį, kuri dega meile artimui. Prisiminkime tą nuostabų momentą, kai jam buvo penkiolika metų. Sužinojęs, kad jo dėdė Williamas patyrė du insultus ir išgyvena sunkų metą, Benjaminas, niekieno neparagintas, visiškai savarankiškai priėjo prie savo tėvų ir pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę, visas savo vaikiškas santaupas, kad tik padėtų dėdei.

Šis pasiūlymas buvo toks tyras. Jam nereikėjo sudaužyti tos taupyklės, pinigų neprireikė, nes dėdė turėjo draudimą, tačiau pats širdies judesys – noras atiduoti viską, ką turi sukaupęs, visą savo mažą turtą – parodo, kas gyveno šio berniuko sieloje. Tai buvo ta pati ugnis, apie kurią kalba Jeremijas. Tai buvo meilė, įkalinta jo kauluose, meilė, kuri negalėjo likti abejinga kito nelaimei. Benjaminas nemąstė kaip šis pasaulis, kuris skatina kaupti, saugoti tik save ir rūpintis tik savo gerove. Jis mąstė Dievo mintimis. Jis buvo pasiruošęs tapti gyva auka, apie kurią rašo apaštalas Paulius.

Čia įvyksta didysis šios dienos Evangelijos lūžis. Jėzus pradeda aiškinti mokiniams apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Petras, vedamas žmogiškos meilės ir noro apsaugoti savo Mokytoją, sako: „Saugok Dieve, Viešpatie! Tau neturi taip nutikti!“ Petras nori išvengti kryžiaus. Jis nori saugaus, patogaus gyvenimo be skausmo. Bet Jėzus jam atsako labai griežtai: „Eik šalin, šėtone! Tu man kliūtis, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

Kaip dažnai mes, susidūrę su netektimi ir skausmu, norime sušukti kartu su Petru: „Saugok Dieve, Viešpatie! Kodėl tai turėjo nutikti?“ Mes norime apsaugoti savo vaikus, savo artimuosius nuo bet kokio trapumo. Ir tai yra natūralu. Tačiau Jėzus mus moko, kad gyvenimo vertė matuojama ne jo ilgumu, o jo gyliu. „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją.“

Benjaminas Vo, nors gyveno tik penkiolika metų, rado šią tiesą. Jo gyvenimas buvo pilnas, nes jis buvo pilnas meilės. Jis nebandė egoistiškai saugoti savo gyvenimo tik sau. Jis dalijosi savo džiaugsmu, savo neįtikėtinu intelektu, savo švelnumu su visais, kurie buvo aplink jį. Jis buvo tas, kuris visada šypsojosi, kuris su begaline pagarba žiūrėjo į savo tėvus, kuris sugebėjo pravirkti iš meilės savo tėčiui jo keturiasdešimtmečio proga, bijodamas jį prarasti. Šis jautrumas, šis gebėjimas giliai jausti ir mylėti yra ženklas, kad Benjaminas jau čia, žemėje, nešiojo dangiškąją ugnį savo širdyje.

Alanai, Thao... aš kreipiuosi į jus šią sunkią valandą. Jūsų širdys dabar yra tas aukuras, ant kurio dedate savo didžiausią skausmą. Bet prisiminkite, kad Dievas nesiunčia kančios. Jis nėra tas, kuris atima gyvybę, kad mus nubaustų. Kai Jėzus kalba apie kryžiaus nešimą, Jis nekalba apie tai, kad Dievas mums užkrauna ligas ar nelaimas. Kryžius – tai meilės kaina šiame laikiname, sužeistame pasaulyje. Jūs nešate šį kryžių ne vieni. Jėzus stovi šalia jūsų po jo svoriu.

Ir jūsų sūnus Benjaminas dabar yra visiškai laisvas ir laimingas. Jis nebėra apribotas šio pasaulio dėsnių. Jis dabar yra tame dangiškajame sparnų šešėlyje, apie kurį giedama psalmėje: „Tavo sparnų šešėlyje aš džiūgauju“. Benas visada žavėjosi paukščiais, skrydžiu, lėktuvais. Jis svajojo apie aukštumas. Dabar jis pats pakilo į pačią didžiausią aukštumą – į Dievo meilės pilnatvę. Jis nebe stebi lėktuvų iš toli; jis pats sklendžia ant amžinosios šviesos sparnų, apsuptas angelų šlovės.

Ryanai, brangus broli... Tu turi tęsti šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas paliko tau nuostabų pavyzdį. Jis parodė tau, ką reiškia būti dosniam, ką reiškia turėti tyrą širdį, kuri pasiruošusi atiduoti savo taupyklę dėl kito. Kai tau bus sunku, kai jausiesi vienišas, prisimink jo šypseną. Prisimink jo drąsą ir jo meilę. Tu esi jo gyvasis liudininkas čia, žemėje. Gyvenk gražiai, mokykis, tyrinėk pasaulį, būk stiprus dėl jo ir dėl savo tėvelių. Benjaminas stebi tave iš dangaus ir labai tavimi didžiuojasi.

Ir visiems jums, kurie klausotės šių žodžių iš toli, visiems, kurie nešate savo asmeninius kryžius, šeimoms, kurios išgyvena netektis, vaikams, kurie kenčia: šiandienos Evangelija mums primena, kad mūsų gyvenimas turi prasmę tik tada, kai jį atiduodame. Kokia nauda laimėti visą pasaulį, bet prarasti savo sielą? Benjaminas nelaimėjo viso pasaulio turtų, bet jis laimėjo kažką daug didesnio – jis išsaugojo savo sielos tyrumą. Jo vardo šulinys Vietname, nešantis švarų vandenį trokštantiems, yra gražus simbolis to, kaip jo meilė toliau teka ir girdo šį pasaulį.

Ką mes galime išsinešti šiandien pro šios šventovės duris? Kokį mažą, konkretų veiksmą galime padaryti, kad pratęstume Benjamino šviesą?

Pagalvokite apie savo „taupyklę“. Ką jūs laikote uždarę savo širdyse? Galbūt tai laikas, kurį galėtumėte skirti vienišam žmogui? Galbūt tai atleidimas, kurį sunku ištarti? Galbūt tai paprastas švelnumo žodis jūsų šeimos nariui?

Šią savaitę padarykite vieną mažą, nesavanaudišką meilės darbą. Ne tam, kad jus kas nors pamatytų ar pagirtų. Padarykite tai tyliai, paslapčia, kaip tas penkiolikmetis berniukas, kuris tiesiog norėjo padėti savo dėdėi. Leiskite tai degančiai meilės ugniai išeiti iš jūsų kaulų ir sušildyti bent vieną šalia esantį žmogų.

Alanai, Thao, Ryanai... Viešpats yra jūsų dešinė, Jis jus palaiko. Benjaminas Vo dabar stovi prie dangiškojo stalo kartu su šventuoju Karoliu Akučiu ir meldžiasi už jus. Jo meilė niekur nedingo – ji tapo amžina.

Mielas Benjaminai, ilsėkis Viešpaties sparnų šešėlyje. Ir melskis už mus, kad mes išmoktume mylėti taip tyrai, kaip mylėjai tu.

Amen.