Eilinio laiko dvidešimt antrosios savaitės pirmadienis

Įsivaizduokite akimirką, kai kambaryje tvyro lengvas, vaikiškas kikenimas. Tai ne tas garsus, triukšmingas juokas, o tas tyras, šviesus kikenimas, kuris kyla iš gryno džiaugsmo ir lakių svajonių. Įsivaizduokite penkiolikmetį berniuką, kurio akys žiba, kai jis pasakoja apie savo naujausią idėją. Jis nekalba apie sudėtingus algoritmus ar debesų kompiuteriją, nors juos išmano geriau už daugelį suaugusiųjų. Jis ištaria pavadinimą, kuris priverčia jį patį nusišypsoti iki ausų: „Con Chim Airlines“. Paukščių oro linijos.

Šis vaizdinys – Benjaminas Vo, besidžiaugiantis šiuo skambiu, žaismingu pavadinimu – yra mūsų šios dienos dvasinės kelionės pradžia. Tai kažkas labai paprasto, bet kartu ir nepaprastai gilaus. Tai vaikas, kuris savo genialiu protu galėtų kurti sudėtingiausias verslo strategijas, bet pasirenka džiaugtis „paukščio“ įvaizdžiu. Jame susitinka didžiulė išmintis ir vaikiškas tyrumas.

Šiandienos skaitiniai mus kviečia į būtent tokią erdvę – kur žmogiškoji išmintis pasitraukia prieš Dievo Dvasios galią. Šventasis Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: „Aš pas jus atėjau ne su gražbyliavimu ar išminties aukštybėmis... kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“. Paulius, vienas labiausiai išsilavinusių savo laikmečio žmonių, pasirenka kalbėti paprastai. Jis pasirenka „silpnumą, baimę ir didelį drebėjimą“, kad pro jį galėtų prasiveržti Dievo šviesa.

Šiandien, kai susirenkame šioje liturgijoje, mūsų širdyse skamba tylus laiko laikrodis. Praėjo lygiai du mėnesiai nuo birželio tryliktosios, kai Benjaminas Vo pakilo į savo paskutinį skrydį. Šešiasdešimt dienų. Tai laikas, kai pirminis šokas pamažu nusėda, o jo vietoje lieka ilga, ištisinė tyla.

Mes turime išdrįsti ištarti tiesą prieš ieškodami skubotos paguodos. Tiesa yra ta, kad tie du mėnesiai jums, Alanai ir Thao, buvo paženklinti neapsakomo trūkumo. Tai tyla, kurioje nebesigirdi „Con Chim Airlines“ planų. Tai tyla prie vakarienės stalo, kurioje trūksta to vienintelio, ypatingo šypsnio. Tiesa yra ta, kad tavo, Ryanai, širdyje brolio trūkumas yra tarsi vandenynas, kurio krantų nesimato. Mes negalime apsimesti, kad šis laikas yra lengvas. Jis yra sunkus. Jis yra pilnas to „drebėjimo“, apie kurį rašo Paulius.

Bet būtent šioje tiesoje, šioje mūsų silpnumo valandoje, mes pradedame suprasti, ką reiškia Pauliaus žodžiai apie „Dvasios ir galybės parodymą“. Benjaminas, kurį mes vadiname Ben, savo gyvenimu parodė būtent tai. Jo intelektas buvo stulbinantis – jis buvo tėčio „fotokopija“, siekiantis suprasti AWS infrastruktūras ir AI pasaulį. Tačiau jo tikroji galia nebuvo jo žiniose. Jo tikroji galia buvo jo dvasioje. Toje dvasioje, kuri leido jam būti „pačiu saldžiausiu berniuku“, kuris visada šypsojosi, kuris su begaline pagarba žiūrėjo į tėvus, kuris buvo tiesiog laimingas.

Ši dvasia yra tas „paukštis“ – con chim – kuris sklendžia virš žemiškų rūpesčių. Benas svajojo apie oro linijas, bet dabar mes suprantame, kad jis pats tapo tuo dangaus pasiuntiniu. Jo gyvenimas buvo tarsi tas Pauliaus pamokslas: ne gražiais žodžiais, o pačia būtimi jis liudijo Dievo gerumą.

Pažvelkime į šiandienos Evangeliją. Jėzus grįžta į Nazaretą, į savo namus. Jis eina į sinagogą, paima pranašo Izaijo knygos ritinį ir jį atvynioja. Įsivaizduokite tą tylą sinagogoje. Visi žiūri į Jį. Jis randa vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs... Jis patepė mane nešti gerąją naujieną vargdieniams“.

Jėzus susuka ritinį, atiduoda jį tarnui ir atsisėda. Ir tada Jis ištaria žodžius, kurie pakeičia viską: „Šiandien išsipildė šie Rašto žodžiai, kurių ką tik klausėtės“.

„Šiandien“. Tai svarbiausias žodis. Dievo veikimas nėra tik tolima praeitis ar nepasiekiama ateitis. Jis yra „šiandien“. Benjaminas Vo savo gyvenimu taip pat pildė šiuos žodžius. Kai jis, būdamas penkiolikos, pasiūlė savo visą taupyklę, kad padėtų sergančiam dėdei Williamui, jis nešė „gerąją naujieną“. Jam nereikėjo sudaužyti tos taupyklės, kad jo auka būtų tikra. Pats pasiryžimas, pats širdies judesys atiduoti viską, ką turi, buvo Evangelijos išsipildymas. Tai buvo meilė, kuri nelaukia rytojaus, o veikia „šiandien“.

Šiandien Benjamino meilė toliau pildo šiuos Rašto žodžius. Jo vardo šulinys Vietname, Cà Mau provincijoje – „Giếng Gioan Baotixita“ – yra tiesioginis atsakas į Jėzaus misiją. Šis šulinys neša vandenį vargdieniams, jis išlaisvina žmones iš troškulio. Benjamino vardas, kuris reiškia „Didįjį vandenyną“ (Đại Dương), dabar teka per šį šulinį kaip gyvasis vanduo. Tai nėra tik labdara. Tai Benjamino dvasios tęsinys. Tai jo „oro linijos“, kurios dabar jungia dangų ir žemę per meilės darbus.

Nazareto žmonės Evangelijoje stebėjosi Jėzaus žodžiais, bet kartu jie abejojo: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ Jie matė tik išorę. Jie matė tik tai, ką žinojo apie Jo šeimą. Jie negalėjo matyti Dievo galybės, veikiančios per Jį.

Mes taip pat kartais galime sustoti tik ties tuo, ką matome – ties netektimi, ties tuštuma, ties liga, kuri pasiglemžė kūną. Bet Dievas mus kviečia matyti giliau. Benjaminas nebuvo tik „Juozapo sūnus“ ar Alano ir Thao sūnus. Jis buvo ir yra Dievo vaikas. Jo gyvenimas nebuvo atsitiktinumas. Jo penkiolika metų buvo pilnatvė, nes juose apsigyveno Šventoji Dvasia.

Alanai, Thao... aš kreipiuosi į jus šią sunkią valandą, praėjus dviem mėnesiams. Jūsų skausmas yra didelis, nes jūsų meilė yra milžiniška. Bet prisiminkite tą Benjamino kikenimą, kai jis kalbėjo apie „Con Chim Airlines“. Tai nebuvo tik vaikiškas pokštas. Tai buvo jo sielos laisvės ženklas. Jis visada veržėsi į aukštį – ar tai būtų badmintono aikštelė, ar lėktuvų stebėjimas prie oro uosto tvoros, ar sudėtingiausi mokslo pasiekimai. Jis visada žiūrėjo į dangų.

Dabar jis pats yra tame danguje. Jis nebėra tas, kuris stebi lėktuvus iš toli. Jis yra tas, kuris sklendžia ant Dievo malonės sparnų. Jis dabar sėdi prie to dangiškojo stalo, apie kurį svajojo šventasis Karolis Akutis. Du penkiolikmečiai, du šviesūs protai, dvi tyros širdys dabar meldžiasi už mus. Jie meldžiasi, kad mes, likusieji čia, žemėje, neprarastume vilties.

Ryanai, brangus broli... Tu praradai savo geriausią draugą. Bet Benjaminas tau paliko svarbiausią pamoką: „Bandyti yra viskas, kas svarbu“. Jis niekada nebijojo bandyti. Jis nebijojo klysti. Jis tiesiog dirbo ir mylėjo. Tu neši jo dalelę savyje. Kai tau bus sunku, kai jausiesi vienišas, prisimink jo šypseną su breketais, jo džiaugsmą prie suši stalo, jo ramybę kelionėse. Tu esi jo liudininkas. Gyvenk taip, kad tavo brolis danguje galėtų tavimi didžiuotis, o jis tikrai didžiuojasi.

Ir visiems jums, kurie klausotės šių žodžių iš toli, visoms šeimoms, kurios neša sunkius kryžius, visiems sergantiems vaikams: šiandienos Evangelija sako, kad Jėzus praėjo pro minią, kuri norėjo Jį nustumti nuo kalno, ir nuėjo savo keliu. Mirtis ir skausmas bandė nustumti Benjaminą, bet jis „praėjo pro juos“. Jis perėjo į kitą pusę, į amžinąją šviesą. Jis nėra nugalėtas. Jis yra laisvas.

Paulius sako, kad mūsų tikėjimas turi remtis Dievo galybe. Ši galybė pasireiškia ne triukšmu, o ta tyra meile, kurią Benas spinduliavo. Tai galybė, kuri leidžia mums atsikelti po netekties. Tai galybė, kuri leidžia mums toliau gręžti šulinius kitiems, kai mūsų pačių širdys trokšta.

Ką mes galime išsinešti šiandien pro šias duris? Kokį mažą, konkretų dalyką galime padaryti Benjamino atminimui?

Šią savaitę, kai pamatysite danguje paukštį – con chim – sustokite akimirkai. Nusišypsokite, kaip šypsodavosi Benas. Prisiminkite, kad gyvenimas yra dovana, kurią turime branginti šiandien.

Ir padarykite vieną paprastą, nuoširdų gerumo darbą. Galbūt tai bus pagalba kam nors, kas neturi galimybių, galbūt tai bus tiesiog nuoširdi šypsena nepažįstamajam. Padarykite tai tyliai, be didelių žodžių, kaip Paulius mokė – su Dvasios galia. Leiskite Benjamino „oro linijoms“ skraidinti jūsų gerumą į kitų žmonių širdis.

Alanai, Thao, Ryanai... Viešpats yra su jumis. Jis mato jūsų ašaras ir Jis jas nušluostys. Benjaminas Vo dabar yra saugus savo Tėvo namuose. Jis nebeserga, jis nebeturi jokių apribojimų. Jis yra laimingas, jis kvėpuoja dangaus ramybe ir jis laukia jūsų visų ten, kur meilė niekada nesibaigia.

Mielas Benjaminai, mūsų „Didysis vandenynai“, mūsų angele, melskis už mus. Mokyk mus mylėti taip paprastai ir giliai, kaip mylėjai tu.

Viešpats tebūna jūsų stiprybė šiandien ir visada.

Amen.