Vardant Dievo – Tėvo, ir Sūnė, ir Šventosios Dvasios. Pradėdami šią maldos valandą, džiaukimės Viešbučio artumu ir Jo nesibaigiančiu gailestingumu.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad istorija prasideda tada, kai mes pradedame matyti kelią. Mums atrodo, kad gyvenimas turi turėti aiškią pradžią, aiškią trajektoriją, tvarkingai surašytus vardus, kaip kokioje didelėje knygoje. Šios dienos Evangelijoje mes skaitome ilgą vardų sąrašą – kartų seką, vedančią nuo Abraomo iki Juozapo, iki tos akimirkos, kai gimsta Jėzus, vadintas Kristumi. Tai sausas, atrodytų, genealoginis sąrašas. Bet jei sustosime ir įsigilinsime, pamatysime, kad kiekvienas vardas slepia istoriją, vargą, netikėtumą, skausmą ir šviesą. Tame sąraše yra karalių ir tremtinių, nusidėjėlių ir teisiųjų. Dievas pina savo išganymo planą ne per tobulus žmones sterklėje, bet per tikrą, kartais sužeistą žmonijos kasdienybę.
Šiandien, kai minima Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventė, mes žvelgiame į mažą pradžią, kuri pakeitė pasaulio veidą. Pranašas Michėjus mums primena Betliejų – mažiausią tarp Judajaus klanų. Iš mažos, nereikšmingos vietos turi išeiti tas, kurio kilmė siekia senovės dienas, kuris bus taika. Dievas mėgsta pradėti nuo mažų dalykų. Jis ateina ten, kur nesitikime, ten, kur tylu ir kur žmogus jaučiasi mažas.
Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kaip ši tyla skamba jūsų namuose, praėjus tiems mėnesiams po birželio tryliktosios, kai mūsų brangus Benjaminas Vo iškeliavo į Tėvo namus. J jūs žvelgiate į jo daiktus, į jo paliktus pėdsakus, į tas vietas, kur jis gyvendavo savo genialiu protu, kurdamas žaidimus „GitHub“ repozitorijose, svajodamas apie dangų ir lėktuvus, apie savo sukuriamą „Con Chim Airlines“. Jūs klausiate savęs, kaip tokia trumpa gija galėjo nutrūkti, kaip tas mažas berniukas, nešiojęs savyje tokį beribį švelnumą ir smalsumą, dabar yra tik prisiminimas. Jūs jaučiatės tarsi maža Betliejaus gyvenvietė – maži, sužeisti, apgaubti netekties nakties.
Ir vis dėlto, šios dienos skaitiniai mums kalba apie genealogiją, apie ryšį, kuris niekada nenutrūksta. Evangelijoje matome Juozapą. Jis stovi prieš sunkų, nesuprantamą slėpinį – Marija laukiasi ne jo vaiko, bet per Šventąją Dvasią. Jis yra teisingas žmogus, nenorintis jos viešai smerkti, norintis atleisti tyliai. Ir tuomet angelos jam sapne sako: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok...“ Šie žodžiai – „nebijok“ – yra skirti ne tik jam. Jie yra skirti kiekvienam iš jūsų, kurie neša sunkų netekties kryžių. Nebijokite prisiminti. Nebijokite leisti skausmui būti, nes tame skausme yra ir meilė, kuri niekur nedingo.
Noriu paliesti tai, kas tyliai ramybės akimirkomis gniuždo daugelio tėvų širdis. Kartais netekties akivaizdoje tėvai pradeda graužti save. Klausimai tyliai beldžiasi į duris: „Ar aš kažko nepastebėjau? Ar galėjau padaryti daugiau? Ar dėl mano klaidos visa tai nutiko?“ Noriu, kad šiandien išgirstumėte šią tiesą aiškiai ir tvirtai, be jokių abejonių. Liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų aplaidumas, jūsų neapdairumas ar kokia nors klaida. Jūs buvote nuostabūs, atidūs, mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.
Prisiminkite Benjamino širdį. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, pasakė tėvams norįs atiduoti visą savo taupyklę dėdės Williamo labui, kai šis sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Toks buvo Benjaminas. Jis buvo berniukas, kuris norėjo atiduoti viską, ką turėjo, tiems, kuriuos mylėjo. Jo protas buvo aštrus kaip inžinieriaus, bet jo širdis buvo vaiko širdis – tyrė, pilna užuojautos, gebanti džiaugtis paprastais dalykais, lyg paukščio skrydžiu ar lėktuvo stebėjimu oro uoste.
Ryanai, brangus broli, tu esi toje pačioje šeimos genealogijoje. Tu neši savo brolio atminimą. Nebijok tęsti to kelio, kurį jiedu brėžė svajonėse. Brolio meilė tau nėra praeitis; ji yra jėga, kuri tyliai palaiko tave kiekvieną dieną, kai tu žaidi, kai mokaisi, kai gyveni.
Dievas ateina pas mus ne per didelius sprendimus ar triukšmingus stebuklus, bet per tokius gyvenimus kaip Benjamino. Trumpą, bet ryškų. Jo vardas acum įrašytas ne tik žemiškojoje knygoje, bet ir dangiškoje tėvystėje. Jis dabar yra ten, kur nėra jokio skausmo, kur jo genialus protas ir švelni šnypsena ilsisi Dievo šviesoje.
Šiandien, kai išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tebūna Viešpaties ramybė su jumis visais, o Švč. Mergelės Marijos užtarimas teapgaubia jūsų namus šviesa ir paguoda. Palaimintas visagalis Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, tebūna su jumis dabar ir per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.