Šv. Augustino, vyskupo ir Bažnyčios mokytojo, minėjimas

Paimkite į rankas mažą, paprastą aliejaus indelį. Įsivaizduokite jo svorį delne. Jis nėra išvaizdus. Jis nespindi auksiniu blizgesiu, apie jį niekas nerašo straipsnių ir nekabina medalių. Tai tik mažas indas, kuriame skystis tyliai skalaujasi, kai eini tamsiu keliu.

Šį vakarą, tamsią ir tylią nakties valandą, kai vėjas nuslopsta, o kelias priešais tave tampa visiškai nepermatomas, tavo gyvybė ir tavo kryptis priklauso ne nuo žibinto grožio. Ji priklauso nuo to, kas yra tavo inde. Nuo to vienintelio aliejaus lašo, kuris leidžia daktui degti dar vieną minutę, dar vieną valandą, dar vieną naktį.

Šiandien Bažnyčia mini šventąjį Augustiną – žmogų, kurio visas gyvenimas buvo ilgas, neramus ir gilus to aliejaus ieškojimas. Augustinas turėjo viską, ką šis pasaulis laiko išmintimi. Jis buvo oratorius, filosofas, logikos meistras, žmogus, kurio žodžių klausėsi minios. Jis turėjo protą, galintį skrosti pačias sudėtingiausias to meto idėjas. Bet savo garsiose „Išpažintyse“ jis parašė žodžius, kuriuos šiandien žino visas pasaulis: „Vėlai tave pamylėjau, o Grožybė, tokia senovinė ir tokia nauja... Tu buvai viduje, o aš – išorėje.“

Augustinas suprato tai, apie ką šiandien pirmajame skaitinyje rašo apaštalas Paulius: žmogiškoji išmintis, protas, analitinė geba ir didžiausi talento pasiekimai yra nuostabūs, bet patys savimi jie negali išgelbėti žmogaus nuo nakties tamsos. Jei inde nėra meilės aliejaus, žibintas užgęsta. Dievo „kvailystė“ – nukryžiuotojo Kristaus meilė, kuri išdalija save iki galo – pasirodo esanti išmintingesnė už visus žmogiškuosius atsakymus.

Šis vaizdinys – mažas aliejaus indas protingųjų mergaičių rankose – nuskaidrina mūsų šiandienos susitikimą. Šiandien sukanka maždaug du mėnesiai nuo birželio tryliktosios. Šešiasdešimt dienų, kai Benjaminas Vo peržengė to kito gyvenimo slenkstį.

Mes turime išdrįsti ištarti tiesą prieš ieškodami skubotos paguodos. Nes pigūs žodžiai, parašyti skubotai, negali paliesti žaizdos, kuri yra tokia gili. Tiesa yra ta, kad šiandien, praėjus dviem mėnesiams, tyla Alano ir Thao namuose nėra tiesiog ramybė. Tai sunki, skaudanti tyla. Tiesa yra ta, kad ryte atsibudus ir supratus, kad Benjamino nėra šalia, kad jo kambaryje nebepasigirs klaviatūros garsai, nebebus diskusijų apie dirbtinį intelektą ar debesų infrastruktūras, širdį pervėria tas pats aštrus skausmas.

Nereikia to slėpti. Nereikia apsimesti, kad viskas gerai. Šventasis Augustinas pats liejo ašaras, kai neteko savo artimiausių bičiulių ir savo motinos Monikos. Gedulas nėra tikėjimo stoka. Gedulas yra meilės kaina. Jei nebūtumėte taip giliai, taip tyrai ir taip besąlygiškai mylėję Benjamino, šiandien jums taip stipriai neskaudėtų. Šis skausmas yra šventas, nes jis liudija, kokia didžiulė meilė gyveno jūsų šeimoje.

Bet pažvelkime į šią tiesą per Benjamino gyvenimo šviesą. Kai galvojame apie Benjaminą Vo, mes prisimename berniuką su neįtikėtinai aštriu, šviesiu ir analitiniu protu. Tėčio „fotokopija“ išvaizda ir siekiais, berniukas, kuris būdamas ketvirtoje klasėje be vargo naršė po aštuntos klasės matematiką, o sulaukęs keturiolikos jau suprato sudėtingiausias AWS sistemas, DevOps technologijas ir dirbtinio intelekto kūrimą. Jo protas buvo stulbinanti Dievo dovana. Žmogiška išmintis jo galvoje švietė ryškiai.

Tačiau ne tai padarė Benjaminą pasiruošusį vestuvių puotai.

Jo žibinte liepsnojo aliejus, kurį jis rinko visai kitu būdu. Benas turėjo vieną paprastą, bet gilią taisyklę, kuria visada gyveno: „Pabandyti yra viskas, kas svarbu.“ Prisiminkite jį badmintono aikštelėje. Prisiminkite jį krepšinio atrankose, atiduodantį paskutines jėgas, vilkintį savo mėgstamą džemperį, nebijantį suklysti, nebijantį pralaimėti, bet tiesiog atiduodantį visą save. Šis „bandymas“ – šis nuolatinis, tylus, kantrus pastangų dėjimas – ir buvo jo aliejaus rinkimas.

Kiekvieną kartą, kai Benas su pagarba išklausydavo tėvelius... kiekvieną kartą, kai jis su švelnia šypsena apkabindavo savo brolį Ryaną... kiekvieną kartą, kai jis kelionėse laikė tėvų rankas ar su begaline empatija verkė per tėčio keturiasdešimtąjį gimtadienį iš meilės ir jaudulio... jis pylė aliejų į savo indą. Jis nekaupė jo sau. Jis pildė savo sielos indą tuo tikruoju gailestingumo ir tyrumo aliejumi, kurio neįmanoma nusipirkti jokioje parduotuvėje.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus sako: „Jaunikiui užtrunkant, visos apsunko ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis! Išeikite jo pasitikti!’“

Vidurnaktis. Tai ta akimirka, kai mažiausiai tikiesi. Tai ta akimirka, kai žmogiškas gyvenimas atrodo toks trapus ir nepaaiškinamas. Kartais mirtis ateina kaip vagis vidury nakties, ir mes liekame stovėti sudužusiomis širdimis.

Ir čia, brangūs Alanai ir Thao, noriu sustoti ir prabilti į vieną tylią, piktą abejonę, kuri kartais bando įsėlinti į gedinčių tėvų širdis. Kartais nakties tamsybėje ateina mintis: „Ar mes ko nors nepraleidome? Ar galėjome padaryti daugiau? Ar tai nebuvo mūsų klaida, mūsų nepakankamas budrumas?“

Išgirskite Jėzaus atsakymą, kurį Jis davė Evangelijoje pagal Joną, kai mokiniai, pamatę aklą gimusį žmogų, paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, kad gimė aklas?“ Jėzus atsakė aiškiai ir be jokių išlygų: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“

Šią tiesą nešiokitės savo širdyse: Benjamino liga, ši baisi netektis nėra jūsų kaltė. Tai nėra Dievo bausmė. Tai nėra nieko, ką jūs padarėte ar ko nepadarėte. Šiame sužeistame pasaulyje kai kurios audros kyla ne iš nuodėmės ir ne iš žmogaus klaidų – jos kyla iš šio pasaulio trapumo, kurio joks žmogiškas budrumas negali suvaldyti. Jūs buvote tobula šeima Benjaminui. Jūs davėte jam viską – savo meilę, savo laiką, savo keliones po pasaulį nuo Lurdo iki Seulo, nuo Vatikano iki Japonijos. Jūs buvote jo „tobulas ketvertas“. Nusiimkite tą netikros kaltės naštą. Dievas jūsų nekaltina. Jis verkia kartu su jumis ir apkabina jus savo malone.

Vidurnaktį, kai nuskambėjo šauksmas, Benjamino žibintas neužgeso. Nes jo indas buvo pilnas. Jis turėjo aliejaus – meilės, tyrumo, ištikimybės ir švelnumo aliejaus.

Savo sapne, Alanai, birželio pabaigoje tu matei Beną. Tu matei jį stovintį prie kambario durų, sveiką, stiprų, vilkintį žalius šortus. Ir jis tau pasakė žodžius, kurie pramuša bet kokį liūdesį: „Ba ơi, testus aš praėjau visiškai gerai... aš galiu kvėpuoti normaliai... Nieko tokio, aš stebėsiu tėtį ir mamą.“

Tai nėra tik paprastas sapnas. Tai dvasinis tiesos blyksnis. Benjaminas praėjo svarbiausią gyvenimo testą – ne matematikos ar programavimo, o meilės testą. Jis dabar kvėpuoja amžinybės ramybe. Jis nebereikalauja žmogiškos išminties ženklų, nes jis mato patį Dievą veidas į veidą.

Jis dabar yra prie tos vestuvių puotos stalo, apie kurią kalba Evangelija. Kartu su šventuoju Karoliu Akučiu – kitu penkiolikmečiu, kuris taip pat mylėjo modernųjį pasaulį, kompiuterius ir Jėzų – Benas dabar sėdi šviesoje. Jie abu, iškeliavę taip anksti, dabar yra mūsų užtarėjai. Jie meldžiasi už mokslininkus, už gydytojus, kad šio pasaulio išmintis pagaliau surastų vaistus ir kad jokia kita šeima nepatirtų šio skausmo.

Šiandien Benjamino meilė vis dar teka šiame pasaulyje. Tyliai, be jokio triukšmo, Cà Mau provincijoje Vietname išgręžtas gėlo vandens šulinys, pavadintas „Giếng Gioan Baotixita“ – Benjamino viduriniojo vardo Đại Dương („Didysis vandenynas“) atminimui. Tai gyvojo vandens šaltinis kaimui, kuris neturėjo nieko. Tai tas pats aliejus, kuris liejasi iš Benjamino indo į kitų žmonių gyvenimus. Tai meilė, kuri nemiršta, o tampa gyvybe kitiems.

Thao, brangi mama... Kai vakare nusiimi kasdienybės naštą ir jauti, kaip tyla prislegia pečiais, atsimink šventojo Augustino motiną Moniką. Ji žinojo, ką reiškia budėti naktimis. Ji žinojo, ką reiškia melstis be žodžių. Leisk Jėzui šiandien uždegti tavo širdyje mažą vilties liepsną. Tavo sūnus yra saugus. Jis yra Viešpaties rankose, kur nebėra nei skausmo, nei dejonių.

Ryanai, brangus broli... Tu buvai Benjamino geriausias draugas. Jūs kartu tyrinėjote pasaulį, kartu sėdėjote valtyje Tailando plaukiojančiame turguje, ragavote kokosų ledus ir saldžius ryžius. Benjaminas tau paliko nuostabų pavyzdį. Jis nori, kad tu nenaikintum savo džiaugsmo. Jis nori, kad tu atsimintum jo taisyklę: „Pabandyti yra viskas, kas svarbu.“ Nebijok gyventi, nebijok svajoti, nebijok siekti aukštumų. Kai žaisi, kai mokysiesi, kai atrasi naujus dalykus – daryk tai ir už jį. Tavo brolis tavimi didžiuojasi ir lydi tave kiekviename žingsnyje.

Ir visiems jums, kurie klausotės šios maldos iš toli – kitoms šeimoms, kurios šį vakarą neša nepakeliamą netekties kryžių, sergantiems vaikams ligoninių palatose, vienišiems žmonėms, kurių žibintai atrodo begęstantys: nebijokite. Dievo išmintis nėra šio pasaulio išmintis. Dievas nematuoja gyvenimo metais. Jis matuoja jį meilės aliejumi. Ir mažiausias meilės lašas, atiduotas kitam, padaro sielą amžiną.

Ką šiandien galime išsinešti pro šias duris? Kokį mažą, konkretų veiksmą galime padaryti šiandien Benjamino Vo atminimui?

Šį vakarą, prieš eidami miegoti, uždekite savo namuose mažą žvakę. Pažvelkite į jos liepsną. Nereikia ilgų, sudėtingų maldos žodžių. Tiesiog pabūkite tyloje su Dievu.

Ir padarykite vieną mažą, paslaptingą meilės darbą. Pasakykite gerą žodį tam, kuriam šiandien sunku. Atleiskite skriaudą. Pasidalinkite tuo, ką turite, neieškodami pagyrimo – taip, kaip Benas visada buvo pasiruošęs padėti kitiems.

Įpilkite lašą aliejaus į savo indą.

Benjaminai, mūsų mielas angele, ilsėkis Viešpaties šviesoje. Mes budime čia, žemėje, nešini tavo šypsenos šviesa, kol ateis diena ir Viešpats atidarys mums duris į amžinąsias vestuves.

Viešpaties gerumo sklidina žemė.

Amen.