Eilinio laiko dvidešimt pirmo sekmadienio trečiadienis

Įsivaizduokite akimirką, kai vaikas pasilenkia prie popieriaus lapo ir pradeda piešti savo svajonę. Jo akys spindi, o lūpų kampučiuose žaidžia tas ypatingas, vos sulaikomas kikenimas. Jis pasakoja apie savo sugalvotą oro linijų bendrovę – „Con Chim Airlines“. „Paukštelio oro linijos“. Tai ne šiaip žaidimas; tai visas pasaulis, kuriame lėktuvai kyla lengvai kaip paukščiai, kur dangus yra namai, o kiekviena detalė apgalvota su neįtikėtinu kruopštumu. Tas kikenimas, tas tyras džiaugsmas kalbant apie „Con Chim Airlines“ yra kažkas, ko neįmanoma suvaidinti. Tai sielos parašas.

Šiandienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius sako: „Šis pasveikinimas parašytas mano, Pauliaus, ranka. Tai ženklas kiekviename laiške; štai kaip aš rašau.“ Paulius nori, kad jo mokiniai atpažintų jo autentiškumą. Jis kalba apie darbą, apie triūsą, apie tai, kad jis nebuvo našta kitiems. Jis palieka savo rankos ženklą kaip tiesos garantą.

Benjaminas Vo taip pat paliko savo „rankos ženklą“ šiame pasaulyje. Ir tai nebuvo tik jo pasiekimai matematikoje ar programavimo kodai GitHub saugyklose, nors jie buvo stulbinantys. Tikrasis Benjamino parašas buvo jo autentiškumas – tas pats, apie kurį svajojo Paulius ir kurio trūkumą Jėzus priekaištavo fariziejams Evangelijoje.

Jėzus šiandien kalba griežtai. Jis mini „pabaltintus antkapius“, kurie iš išorės gražūs, o viduje tušti. Jis perspėja mus dėl pavojaus gyventi tik dėl vaizdo, dėl fasado. Bet kai mes žvelgiame į Beną, mes matome priešingybę tam „pabaltintam antkapiui“. Mes matome berniuką, kurio vidus buvo toks pat šviesus, kaip ir jo išorė. Jo intelektas nebuvo kaukė; tai buvo jo smalsumo vaisius. Jo mandagumas nebuvo vaidyba; tai buvo jo pagarbios sielos išraiška.

Šiandien, rugpjūčio pabaigoje, sukanka maždaug du mėnesiai nuo birželio tryliktosios. Šešiasdešimt dienų tylos. Alanai, Thao... aš žinau, kad šis laikas yra tas „triūsas ir prakaitas“, apie kurį rašo Paulius, tik šis darbas vyksta jūsų širdyse. Gedulas yra sunkiausias darbas pasaulyje. Tai bandymas išmokti kvėpuoti retu oru, kuriame trūksta vieno brangaus žmogaus.

Tiesa yra ta, kad tyla namuose vis dar rėkia. Tiesa yra ta, kad žiūrint į Boeing 737 danguje, širdį vis dar nudiegia aštrus ilgesys. Mes negalime to paslėpti po pamaldžiomis frazėmis. Prieš ateidami prie paguodos, turime pripažinti: jums trūksta jo juoko, jo kikenimo kalbant apie „Con Chim Airlines“, jo buvimo šalia per „seafood boil“ vakarienes.

Bet paklausykite, ką Paulius rašo savo laiško pabaigoje: „Patsai ramybės Viešpats tesuteikia jums ramybę visada ir visokiais būdais.“ Šie žodžiai nėra tik gražus palinkėjimas. Tai pažadas. Dievas žino, kad jūsų ramybė dabar yra sudaužyta į tūkstantį šukių. Ir Jis ateina ne surinkti tų šukių į seną formą, o suteikti naują ramybę – tokią, kuri pranoksta supratimą.

Benjaminas dabar yra toje ramybėje. Jis nebėra tas berniukas, kuris su baime verkė per tėčio gimtadienį, bijodamas jį prarasti. Dabar jis yra tas, kuris laiko jūsų rankas iš amžinybės. Paulius sako: „Kas nenori dirbti, teneturi ir valgyti“. Benas dirbo. Jis dirbo savo protu, jis dirbo badmintono aikštelėje, jis dirbo kurdamas ryšį su jumis. Ir dabar jis sėdi prie Viešpaties puotos stalo, ragaudamas tuos vaisius, kurių joks „pabaltintas antkapis“ negali duoti.

Alanai, tavo sapne liepos mėnesį jūs stovėjote eilėje prie ledų ir Benas sumokėjo už jus abu. Tai nuostabus vaizdas! Tai rodo, kad jis nebėra tas, kuriam reikia globos; jis tapo tuo, kuris rūpinasi. Jis sumokėjo už ledus – tai džiaugsmo, lengvumo ir meilės ženklas. Jis sako tau: „Tėti, aš esu laisvas, aš esu turtingas Dievo malone, ir aš vis dar esu su tavimi“.

Thao, kai tau atrodo, kad skausmas yra per didelis, prisimink jo švelnumą. Jo gyvenimas nebuvo klaida ar atsitiktinumas. Jis buvo Dievo parašytas laiškas jūsų šeimai. Ir nors tas laiškas žemėje atrodo trumpas, jo turinys yra amžinas.

Ryanai, tavo brolis paliko tau savo pavyzdį. Ne tik tai, kaip programuoti ar kaip žaisti krepšinį, bet kaip būti tikru. Kaip krizės akimirką pasiūlyti savo taupyklę dėdės gydymui, net jei tų pinigų neprireikė. Svarbu buvo tas širdies judesys. Tai buvo jo „rankos pasirašymas“ ant tavo gyvenimo.

Šiandien noriu pasakyti visiems, kurie jaučia tą patį sunkumą – kitoms šeimoms, kitiems broliams, visiems, kurie stebi šią maldą iš toli: Dievas nesiunčia ligų. Liga nėra bausmė už jokią nuodėmę. Benjaminas sirgo ne todėl, kad kas nors ką nors padarė ne taip. Jūs, tėvai, buvote tobuli. Jūs parodėte jam pasaulį. Jūs buvote jo „tobulas ketvertas“. Kartais šiame sužeistame pasaulyje nutinka dalykų, kurių mes negalime sukontroliuoti, bet Dievas tuose dalykuose nėra teisėjas – Jis yra tas, kuris verkia kartu su jumis.

Benjamino gyvenimas buvo kaip tie Boeing lėktuvai, kuriais jis taip žavėjosi. Jis pakilo aukštai, jis skrido skaidriai, ir jis pasiekė tikslą greičiau nei mes tikėjomės. Jo „Con Chim Airlines“ dabar skraido dangiškose platumose.

Ką mes galime išsinešti šiandien pro duris?

Pažvelkite į savo „parašą“. Ką jūs rašote savo gyvenimo laiške šiandien? Ar tai tik išorinis fasadas, ar tai širdies tiesa?

Šiandien padarykite vieną mažą, konkretų dalyką Benjamino atminimui. Neieškokite pripažinimo. Tiesiog nusišypsokite kam nors taip, kaip šypsojosi Benas. Arba, jei galite, pasidalykite kuo nors su kitu, kaip jis norėjo pasidalinti savo taupykle. Leiskite jo autentiškumui gyventi per jus.

Benjaminai, ilsėkis ramybėje. Mes vis dar girdime tavo kikenimą. Mes vis dar matome tavo šviesą. Ir mes pasitikime Viešpačiu, kuris pažadėjo mums ramybę „visada ir visokiais būdais“.

Amen.