Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, susirinkusiems čia, kur mūsų širdys ieško paguodos ir šviesos prie Viešpaties Kryžiaus.
Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes dažnai pamirštame Tavo darbus. Kristau, pasigailėk mūsų, nes mūsų širdys ne visada buvo ištikimos Tavo Sandorai. Viešpatie, pasigailėk mūsų ir atleisk mums mūsų kaltes.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimas yra tarsi skrydis, kurį mes patys planuojame, kuriame mes patys renkamės maršrutą, aukštį ir kryptį. Mes žiūrime į dangų ir matome jame savo svajones, kaip mūsų brangusis Benjaminas Vo, kuris su tokiu vaikišku džiaugsmu stebėjo lėktuvus, svajodamas apie savo paties „Con Chim Airlines“. Jis buvo berniukas, kurio protas buvo tarsi aštrus navigacijos prietaisas – tikslus, genialus, visada ieškantis naujų horizontų. Tačiau šiandienos skaitiniai mus kviečia pakelti akis ne į lėktuvus, o į kryžių, esantį dykumos viduryje, ten, kur žmogaus logika susiduria su Dievo paslaptimi.
Pranašų knygoje girdime apie izraelitus, kurie dykumoje prarado kantrybę. Jie skundėsi, jie buvo pavargę, jie jautėsi apleisti. Ir tada, viduryje to chaoso, Dievas liepia Mozei iškelti varinį žaltį ant stulpo. „Jei kas nors, įgeltas žalčių, pažvelgs į jį, liks gyvas.“ Tai keistas, beveik nesuprantamas vaizdas. Kodėl žaltys? Kodėl stulpas? Kodėl žvilgsnis turėjo išgelbėti? Tai buvo kvietimas pripažinti savo trapumą ir atsigręžti į Dievą, kuris vienintelis gali išgydyti nuodus, skverbiančius į mūsų gyvenimus. Tai buvo pirmasis, šešėlinis kryžiaus atvaizdas.
Šiandien, švenčiant Kryžiaus Išaukštinimą, mes žvelgiame į tą patį kryžių, tik dabar jis nėra varinis. Jis yra tikras. Ant jo kabo ne žaltys, o Gyvybės Kūrėjas. Šv. Paulius laiške filipiečiams mums primena, kad Jėzus, būdamas Dievo formos, „nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė save, tapdamas panašus į žmones“. Tai yra meilės logika, kuri pranoksta bet kokią matematiką, bet kokį inžinerinį skaičiavimą. Tai meilė, kuri nusileidžia į patį giliausią skausmą, kad mus iš ten iškeltų.
Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo genialumą, jo gebėjimą mylėti taip tyrai, kad jis net norėjo atiduoti visą savo taupyklę dėl dėdės Williamo. Tas pasiūlymas – niekada neįgyvendintas, bet ištartas iš širdies gelmių – parodo, koks nuostabus, koks nesavanaudiškas buvo jūsų sūnus. Jis nebuvo tik berniukas, kuris programavo kodus „GitHub“ repozitorijoje; jis buvo berniukas, kuris programavo meilę savo artimiesiems. Ir šiandien, žiūrėdami į kryžių, jūs galite jausti, kad tas pats Benjamino gerumas yra atspindys to, ką Kristus padarė dėl mūsų.
Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Ar galėjau kažką pakeisti? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.
Jėzus sako Nikodemui: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus.“ Štai kur yra mūsų viltis. Kryžius nėra pralaimėjimo ženklas. Tai yra Dievo būdas pasakyti: „Aš buvau ten, kur tu esi. Aš jaučiu tavo skausmą. Aš esu su tavimi.“ Kai Jėzus buvo iškeltas ant kryžiaus, Jis tapo tiltu tarp dangaus ir žemės. Benjaminas dabar yra toje pusėje, kurioje tiltas baigiasi – „Banquet of Heaven“. Jis yra ten, kur nėra jokių „testų“, kur jo genialus protas ir švelni šypsena džiaugiasi Dievo artuma. Jis nebereikia jokių lėktuvų, kad pakiltų aukštai; jis jau yra aukščiau už visus debesis.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu“. Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis.
Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos šventė mums primena, kad būtent kryžius yra vieta, kurioje mes tampame labiausiai panašūs į Dievą. Tai vieta, kurioje mes išmokstame pasitikėti ne savo jėgomis, o Jo malone. Kai jautiesi vienišas, kai atrodo, kad tavo „lėktuvai“ nebeskrenda, pažvelk į kryžių. Ten yra atsakymas. Ten yra meilė, kuri niekada neapleidžia.
Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Prisiminkite tą jo nuostabų, spontanišką pasiūlymą atiduoti visą savo taupyklę, kai jo dėdė Williamas sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato, kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika, o ne taisyklėmis. Jis buvo toks, koks yra Dievo vaikas: atviras, dosnus, nebijantis būti pažeidžiamas. Tai yra pamoka mums visiems: gyvenimas nėra matuojamas metais, o meile, kurią mes paliekame po savęs. Benjaminas paliko meilę, kuri teka kaip gyvas vanduo, kaip tas šulinys, kurį jo vardu atidavėte tiems, kuriems jo labiausiai reikia.
Šiandien, kai išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų žingsnius ir teikia ramybę jūsų širdims. Eikite ramybėje.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.