Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, susirinkusiems čia ieškoti paguodos ir šviesos Viešpaties akivaizdoje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimas yra tarsi kruopštus žemėlapis, kurį mes patys brėžiame, tikėdamiesi, kad jei tik laikysimės nubrėžtų linijų, pasieksime saugų uostą. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kurio protas buvo tarsi aštrus navigacijos prietaisas – jis ne tik suprato AWS infrastruktūrą ar sudėtingus matematinius uždavinius, bet ir savo vaizduotėje kūrė visą oro linijų bendrovę „Con Chim Airlines“. Prisimenu, kaip jo tėtis pasakojo apie tą kikenimą ir šypseną, Benui kalbant apie savo svajonių lėktuvus. Tai buvo berniukas, kuris žvelgė į horizontą ir matė ne tik debesis, bet ir galimybes. Tačiau šiandienos Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę. Šv. Paulius savo laiške korintiečiams sako: „Aš jums perdaviau tai, ką pats esu gavęs: kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; kad Jis buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė.“ Tai yra mūsų tikėjimo šerdis. Tai nėra teorija. Tai yra tikrovė, kuri mus laiko, kai žemė po kojomis dreba.
Evangelijoje mes matome labai konkretų vaizdą: moterį, kuri ateina pas Jėzų su alabastro indeliu kvepalų. Ji stovi už Jo, verkia ir savo ašaromis plauna Jo kojas. Tai nėra gražus, tvarkingas gestas. Tai yra visiškas savęs atidavimas. Ji nesirūpina, ką galvoja Simonas fariziejus. Ji nesirūpina, ar ji atrodo „tinkamai“. Ji tiesiog myli, nes žino, kad jos daug nuodėmių yra atleista. Jėzus jai sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave; eik ramybėje.“
Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo genialumą, jo gebėjimą mylėti taip tyrai. Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose.
Benjamino gyvenimas buvo tarsi tas alabastro indelis, išlietas meilės Viešpačiui. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, kuris sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika, o ne taisyklėmis. Jis buvo tas, kuris visada buvo pasirengęs padėti, visada pasirengęs dalintis savo genialumu – ar tai būtų kodas jo „GitHub“ repozitorijoje, ar tiesiog jo kikenimas, kai jis kalbėdavo apie savo svajonių „Con Chim Airlines“.
Šv. Paulius sako: „Dievo malone esu tai, kas esu, ir Jo malonė man nebuvo bergždžia.“ Benjaminas buvo Dievo malonės atspindys. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai danguje pamatysite skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tepadeda jums Dievas savo ramybe ir tegu Jo meilė būna jūsų stiprybė kiekvieną dieną. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.