Ketvirtadienis, trisdešimtoji eilinė savaitė

Pagalvokite apie tą akimirką, kai vaikas, stebėdamas lėktuvą, kylantį į dangų, ne tik mato metalo konstrukciją, bet ir įsivaizduoja visą tą maršrutą – nuo kilimo takų iki tolimų horizontų, kuriuos jis pasieks. Mūsų brangus Benjaminas turėjo tą nepaprastą, analitinį protą, kuris leido jam suprasti sudėtingas sistemas – ar tai būtų „cloud“ infrastruktūros, ar „Boeing 737“ variklių griausmas. Jis matė pasaulį kaip didelį, suplanuotą tinklą, kuriame kiekviena detalė turi savo vietą. Tačiau šiandien, žvelgdami į šventąjį Paulių, raginantį mus apsirengti „Dievo ginkluote“, mes suprantame, kad Benjaminas, tas mūsų šviesus berniukas, turėjo dar kažką gilesnio: jis turėjo dvasinį skydą, kurio nereikėjo kurti programiniu kodu. Tai buvo jo švelnumas, jo gebėjimas mylėti be jokių išskaičiavimų.

Šiandienos skaitinyje Paulius kalba apie kovą, kuri nėra „su krauju ir kūnu“. Tai kova su tamsa, su dvasiniu nuovargiu, su tuo jausmu, kai atrodo, jog viskas aplinkui griūva. Paulius sako: „Apsijuoskite strėnas tiesa, apsivilkite teisumo šarvais“. Tai skamba kaip karinis terminas, bet iš tikrųjų tai yra kvietimas į visišką atvirumą prieš Dievą. Benjaminas, mūsų Benas, gyveno būtent taip. Jis buvo skaidrus. Kai jis galvodavo apie savo „Con Chim Airlines“, jo akyse spindėdavo ne tik verslo idėja, bet tikras, vaikiškas džiaugsmas. Jis nebijojo svajoti, jis nebijojo būti savimi, net kai pasaulis aplinkui tapdavo sunkus.

Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad po keturių mėnesių nuo birželio tryliktosios, ta „Dievo ginkluotė“ kartais atrodo per sunki. Kai namuose lieka tuščia kėdė, kai Ryano kambaryje brolio juokas tampa tik atminties aidu, atrodo, kad „tikėjimo skydas“, apie kurį rašo Paulius, yra suvarpytas flamingų strėlių. Jūs pažįstate tas naktis, kai norisi tiesiog sustabdyti laiką ir vėl išgirsti tą švelnų jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo „Con Chim Airlines“. Jūs nešiojatės tą svorį, tą klausimą, kuris kartais tyliai kyla tamsoje: „Kodėl? Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau?“

Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą, kuri ateina tiesiai iš Jėzaus lūpų, kai Jis mokiniams atsakė dėl aklai gimusiojo: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Tai nebuvo jūsų kaltė. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos nėra bausmė. Jos nėra jūsų klaida. Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.

Evangelijoje girdime Jėzų, kuris drąsiai eina savo keliu, nepaisydamas Erodo grasinimų. Jis sako: „Turiu tęsti kelionę šiandien, rytoj ir poryt“. Jėzus žino savo tikslą – Jeruzalę, kur Jis atiduos save. Ir tada Jis ištaria tuos širdį draskančius žodžius: „Jeruzale, Jeruzale... kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, bet jūs nenorėjote!“ Tai yra Dievo ilgesys. Dievas, kuris nori mus visus apkabinti, kuris nori mus apsaugoti nuo visų pasaulio audrų. Benas dabar yra po tais sparnais. Jis yra saugus. Jis yra ten, kur nebereikia jokių „testų“, kur nebereikia kovoti dėl kvėpavimo, kur jis gali tiesiog būti – laisvas, sveikas, spinduliuojantis tą pačią šypseną, kurią jūs taip branginate.

Prisiminkite tą tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jo dvasia yra laisva. Jis skrieja per tą amžinybės dangų, apie kurį jis taip svajojo, galbūt kurdamas savo „Con Chim Airlines“ ten, kur jokios kliūtys nebegali jo pasiekti. Jo meilė nedingo. Ji gyvena tavyje, Ryanai. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jūs buvote komanda, jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti.

Benjaminas nebuvo tik berniukas, kuris mokėjo koduoti; jis buvo berniukas, kuris mokėjo mylėti. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, tiesiog, be jokio raginimo, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo, bet pats pasiūlymas, ta tyra vaiko valia atiduoti viską, ką turėjo dėl kito, atveria mums jo sielos gelmę. Jis nebuvo pririštas prie daiktų; jis buvo pririštas prie žmonių. Jis mylėjo su tuo vaikišku skaidrumu, kurį mes taip branginame. Ir ta jo meilė dabar teka per tą šulinį, iškastą jo vardu tolimame krašte, atgaivindama trokštančius. Jis vis dar duoda. Jis vis dar myli.

Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Leiskite sau šiandien tiesiog būti, be jokio reikalavimo „būti stipriems“. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo meile ir patręšti jūsų širdis ramybe. Jis jus myli labiau, nei jūs galite įsivaizduoti, ir Benas yra Jo šviesoje, laukdamas jūsų su ta pačia šypsena, kurią jūs taip mylėjote.

Šiandien, kai grįšite namo, pažvelkite į dangų. Kai pamatysite tą judantį šviesos taškelį, žinokite, kad tai ne tik lėktuvas. Tai priminimas apie Beno svajones, apie jo protą, apie jo švelnią širdį, kuri dabar ilsisi Dievo namuose. Ir žinokite, kad jūsų gyvenimas, jūsų meilė vienas kitam, jūsų ištvermė šiame skausme yra pati gražiausia auka, kurią galite aukoti. Tai yra tas raugas, kuris kyla, tas medis, kuris auga, nors mes to nematome. Dievas yra su jumis. Jis niekada jūsų neapleido. Benas yra su Jumis, švelniai stebėdamas, kaip jūs tęsiate šią kelionę. Amen.