Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, susirinkusiems čia, kad kartu atsigręžtume į Dievo Žodį ir rastume paguodą Kristaus artumoje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kruopščiai suplanuotas skrydžio maršrutas. Mes brėžiame linijas žemėlapyje, skaičiuojame degalų sąnaudas ir tikimės, kad jei tik laikysimės nustatyto kurso, pasieksime tikslą saugiai ir laiku. Mūsų brangusis Benjaminas Vo buvo berniukas, kuriam ši metafora buvo itin artima. Jo protas, aštrus ir lakus, tarsi navigacijos prietaisas skrodė debesų infrastruktūros sudėtingumą, o jo vaizduotėje gimė „Con Chim Airlines“ – oro linijų bendrovė, apie kurią jis kalbėdavo su tokiu kikenimu ir šypsena, kad rodėsi, jog visas pasaulis yra atviras, pasiekiamas ir kupinas nuotykių. Jis buvo berniukas, kurio akys visada ieškojo horizonto, o širdis – ryšio su kitais. Prisimenu tą vaizdą: Benas, stovintis San Francisko gatvėje, apsirengęs šviesiai mėlynu džemperiu, su raudona „Puma“ kuprine, pasirengęs naujam atradimui. Jis buvo žmogus, kuris ne tik mokėsi, bet ir kūrė, kodavo, svajojo. Tačiau šiandien Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę.
Evangelijoje mes matome Jėzų, einantį pro šalį. Jis pamato Matą, sėdintį muitinėje. Matas nėra koks nors šventasis; jis yra mokesčių rinkėjas, žmogus, kurį visuomenė atstūmė, žmogus, kuris savo gyvenimą statė ant skaičių ir pelno. Ir Jėzus jam taria tik du žodžius: „Sek paskui mane.“ Tai nėra kvietimas į tobulą planą. Tai kvietimas į visišką pasitikėjimą. Matas atsikelia ir eina. Jis palieka savo stalą, savo skaičiuotuvus, savo saugumą. Jis palieka viską, ką manė esant svarbu, kad taptų tuo, kuo Dievas jį kvietė būti.
Noriu, kad kartu su manimi pabūtumėte su vienu vaizdu – stalu. Stalas, prie kurio sėdi Matas, yra vieta, kur vyksta gyvenimas. Tai vieta, kur Jėzus ateina pas sėdinčius, pas tuos, kurie jaučiasi „ne vietoje“. Šiandien, kai mes prisimename Benjaminą, kai jau praėjo trys mėnesiai nuo tada, kai jis sugrįžo į Tėvo namus, mes jaučiamės tarsi būtume palikti prie tuščio stalo. Jūs, Alanai, Thao, Ryanai, nešate šį kryžių taip oriai, taip jautriai. Jūs prisimenate Benjamino smalsumą, jo gebėjimą stebėtis pasauliu, tą jo švelnumą, kuris pasireikšdavo netikėčiausiais būdais. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika.
Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Ar kažką praleidau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote šalia, kai reikėjo, jūs mylėjote, kai reikėjo, jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis buvo jūsų.
Šv. Paulius savo laiške efeziečiams sako: „Gyvenkite vertai to pašaukimo, kurio esate pašaukti, su visu nuolankumu ir romumu, su didžia kantrybe.“ Tai yra kvietimas į vienybę. Mes esame „vienas Kūnas ir viena Dvasia“. Benas, būdamas penkiolikos, jau buvo palietęs šią tiesą. Ar prisimenate, kaip jis norėjo atiduoti visą savo taupyklę? Tai buvo jo būdas pasakyti: „Mes esame viena.“ Tai buvo jo būdas pasakyti: „Aš myliu, todėl aš esu.“ Ir ši meilė dabar yra perkeista. Ji nebėra ribojama laiko ar ligos. Ji yra amžina.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis. Tu esi jo širdies dalis, kuri tęsia kelionę šioje žemėje. Būk drąsus. Būk smalsus. Būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip mylėjo.
Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent Dievo gailestingumas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesuteikia jums savo ramybę ir tegu Jo palaiminimas lydi jus kiekviename žingsnyje. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.