Visų Šventųjų iškilmė

Kai stovime oro uosto stebėjimo aikštelėje, mes dažnai užvertę galvas sekame akimis tą metalinį paukštį, kuris, galingai gaudamas varikliais, atsiplėšia nuo žemės ir palengva tirpsta debesyse. Mes matome sparnų ilgesį, mes girdime to tolimo skrydžio gausmą, bet žemėje lieka tik mūsų šešėliai ir tas tylus supratimas, kad kažkas nepaprasto ką tik pakilo aukštyn. Mūsų brangus Benjaminas turėjo savo neatsiejamą aistrą – aviaciją, lėktuvus, tuos Boeing 737 korpusus ir savo pačio vaizduotėje kuriamas „Con Chim Airlines“ svajones. Jis žiūrėjo į dangų ne kaip į tuštumą, o kaip į kelią. Jis suprato sistemą, jis skaičiavo maršrutus, jis matė pasaulį pro tą skaidrų langelį, kuriame viskas turi savo vietą ir paskirtį.

Šiandien, per Visų Šventųjų iškilmę, šventasis Jonas mums atveria regėjimą iš Apreiškimo knygos, kuris atrodo tarsi kosminis dangaus terminalas: „Aš regėjau: lūk, didelė minia, kurios negalėjo suskaičiuoti nė vienas, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Jie stovėjo priešais sostą ir priešais Aviną, apsirengę baltais drabužiais, su palmės šakelėmis rankose.“ Pasižiūrėkite į šį paveikslą. Tai ne šalta statistika, ne atskiri vardai sąrašuose, o nesuskaičiuojama minia tų, kurie perėjo per žemės vargus, kurie išskalbė savo drabužius ir padarė juos baltus Avinėlio kraujyje. Benjaminas dabar yra ten. Tas penkiolikos metų berniukas, su savo šviesiu protu, su savo analitine galva, kuri jau vaikystėje narpliojo cloud infrastruktūras ir AWS sistemas taip pat lengvai, kaip kiti skaito pasakas, dabar stovi tame šviesos kelyje. Jis nebereikalauja jokių testų, jam nebereikia kovoti už kiekvieną įkvėpimą. Jis pasiekė tą uostą, į kurį jo širdis visada veržėsi.

Bet prieš pasiekiant šį šviesų tašką, mes turime pažvelgti į tai, kas yra čia pat, ant mūsų žemės, šioje tautoje ir šiuose namuose. Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, ką reiškia praėjus keturiems mėnesiams nuo birželio tryliktosios žvelgti į tą tuščią kėdę prie stalo. Kai vakarais namuose tyla tampa per tiršta, kai Ryano kambaryje brolio žaislai ar jo paliktos github kodų eilučių saugyklos tyliai primena tą, kurio taip trūksta, sielvartas užgula krūtinę lyg akmuo, kurio neįmanoma pakelti. Jūs pažįstate tas naktis, kai mintys grįžta atgal, kai klausiate savęs tamsoje: „Kodėl? Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau?“ Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: ligos ir netektys niekada nėra jūsų kaltė. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė, pilna iki pat kraštų. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną.

Prisiminkite toliau šio vaiko širdį. Benjaminas nebūtų tik žmogus, suprantantis kodus ir skaičius; jis buvo tas, kuris turėjo nepaprastą, gelmių švelnumą. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, tiesiog, be jokio raginimo, pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo – nes dėdė turėjo draudimą, ir taupyklė liko nepaliesta, – bet pats pasiūlymas, ta tyra vaiko valia atiduoti viską, ką turėjo, dėl kito omens mums atveria jo sielos šviesą. Jis nebuvo prisirištas prie materialių daiktų; jo širdis priklausė meilei. Tai yra ta pati dvasia, apie kurią šiandien Evangelijoje kalba Jėzus ant kalno, tardamas Palaiminimus: „Palaiminti vargdieniai dvasioje... palaiminti liūdintys... palaiminti gailestingieji... palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.“ Benjaminas buvo tyraširdis. Jis regėjo pasaulį su šypsena, net kai valgė per aštrų Pad Thai Bangkok prekybos centre ir, nors akys ašarojo, jis kikeno iš savo paties neklusnumo įspėjimams. Jis gyveno pilnai, džiugiai ir be baimės.

Ir štai dabar, kai mes kalbame apie šventuosius, mes nekalbame apie kažkokius tolimus danguje esančius paveikslus. Šventieji yra tie, kurie mylėjo čia, žemėje, ir dabar gyvena Dievo šviesoje. Šventasis Jonas Krikštytojas, šventasis Carlo Acutis – kitas jaunuolis, iškeliavęs būdamas penkiolikos su tuo pačiu šviesiu jautrumu leukemia kovos kelyje, – ir dabar mūsų Benjaminas. Jie visi sudaro tą pačią dangaus šeimą. Jūs nepraradote savo sūnaus, Alane ir Thao; jūs turite gynėją danguje. Prisiminkite tėčio sapną – tą naktį, kai Benas, sveikas ir stiprus, vilkintys žalius šortus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jis laisvas. Jis dvesia sveikata ir ramybe Tėvo namuose.

Ryanai, mano mielas vaike, tavo brolis tave myli. Jūs buvote tas „tobulas ketvertas“, ir jokia mirtis negali nutraukti šio ryšio. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai gyveni savo kasdienybę, Benas yra šalia, šypsodamasis su tuo pačiu švelnumu. Jo meilė nedingo; ji teka netgi per tolimus šulinius, iškastus jo vardu vargšams, ji gyvena kiekviename gražiame prisiminime, kurį nešiojatės savo širdyse. Nebijokite gedėti, bet nebijokite ir šypsotis, prisimindami jo kikenimą, jo svajones apie dangaus maršrutus ir jo nepaprastą širdį.

Išeidami šiandien pro šias duris, neikite vieni. Pasiimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis suberia jas į savo indą, ir jūsų meilė Benjaminui tęsiasi amžinai. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo ramybe ir patręšti sužeistas širdis. Jis jus myli labiau, nei galite įsivaizduoti, o Benas laukia jūsų su šviesiausia šypsena. Būkite ramybėje šiandien, rytoj ir per visus amžius. Amen.