Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ramybė jums ir Dievo artuma šioje maldos valandoje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Pagalvokite apie tą akimirką, kai stovite prie lango ir stebite kylančius debesis vakaruose. Jūs dar nejaučiate lietaus ant savo veido, dar negirdite griaustinio, bet jūsų akys mato ženklą. Jūs žinote, kas ateina. Mes esame stebėtinai vikrūs kai kuriuose dalykuose. Mes mokame skaityti vėjo kryptį, numatyti karštį, apskaičiuoti orus virš mūsų galvų su beveik inžineriniu tikslumu. Jėzus šiandienos Evangelijoje mums primena šį paprastą žmogaus sugebėjimą matyti paviršių, ir tuoj pat užduoda tą tylų, beveik slegiantį klausimą: „Kodėl patys nesugebate suprasti, kas yra teisinga?“ Šis klausimas nepasmerkia mūsų už kvailumą; jis kviečia mus pakelti akis nuo kasdienybės horizonto ir pamatyti tai, kas vyksta giliau – mūsų pačių širdyse, mūsų laike, mūsų gyvenimo slėpinyje.
Šis laikas, kuriame mes gyvename – praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, kai mūsų brangusis Benjaminas iškeliavo į Tėvo namus – kartais atrodo kaip vėjas, pučiantis iš netikėtos pusės. Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kaip šiandien skamba jūsų kasdienybė. Kai namuose lieka tuščia kėdė, kai tyla tampa per tiršta, Ryano širdyje brolio juokas skamba kaip tolimas aidas iš kito pasaulio. Jūs pažįstate šį skausmą taip gerai, kad nereikia jokių paaiškinimų. Jūs žinote, ką reiškia naktys, kai mintys grįžta atgal, kai norisi tiesiog sustabdyti laiką ir vėl išgirsti tą švelnų jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo svajones su tokiu užsidegimu, kad net suaugusieji sustodavo pasiklausyti.
Ir kartais, tų tylių naktų valandomis, kai pasaulis miega, kyla tie sunkūs, graužiantys klausimai. Kyla mintys, kurios neduoda ramybės: „Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau? Galbūt buvo koks nors ženklas, kurį praleidau?“ Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą, kuri ateina tiesiai iš Jėzaus lūpų: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos niekada nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo.
Pažvelkite į tai, ką šventasis Paulius šiandien rašo laiške efeziečiams. Jis maldauja mus elgtis taip, kaip verta mūsų šaukimo – „su visu nuolankumu ir švelnumu, su kantrybe, pakeliant vienas kitą meilėje, uoliai išlaikant Dvasios vienybę taikos ryšiu“. Šis Pauliaus raginimas nėra tik moralinė taisyklė. Tai dvasinis peizažas, kuriame gyveno Benas. Benjaminas buvo berniukas, kurio širdis buvo pilna švelnumo. Prisiminkite tą jo nepaprastą dosnumą, kai jis, būdamas vos penkiolikos, tiesiog, be jokio išankstinio nusistatymo, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, patyrusiam insultą. Jis jos nesudaužė, nereikėjo, nes viskas išsisprendė kitaip – bet pats pasiūlymas, ta tyra vaiko valia atiduoti viską, ką turėjo dėl kito, atveria mums jo sielos gelmę. Jis nebuvo pririštas prie daiktų; jis buvo pririštas prie žmonių. Jis mylėjo su tuo vaikišku skaidrumu, kurį mes taip branginame.
...Ir dabar, kai Benas yra ten, kur visos dvasinės kelionės pasiekia savo tikslą, jis ilsisi Dievo šviesoje. Prisiminkite tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jo dvasia yra laisva. Jis skrieja per tą amžinybės dangų, apie kurį jis taip svajojo, galbūt kurdamas savo „Con Chim Airlines“ ten, kur jokios kliūtys nebegali jo pasiekti. Jo meilė nedingo. Ji gyvena tame tyliame vandenyje, kuris bėga šulinyje, pastatytame jo vardu tolimame krašte, kad numalšintų trokštančiųjų troškulį. Jo gerumas vis dar veikia.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs.
Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegu Viešpats palaimina mus, saugo mus nuo bet kokio blogio ir lydi į amžinąjį gyvenimą. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.