Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievas, kuris yra mūsų šviesa ir ramybė, tebūna su jumis visais.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Šiandienos skaitiniai mus kviečia pažvelgti į tai, kas iš tikrųjų išlieka, kai visas triukšmas nutilsta. Apaštalas Jonas savo laiške rašo apie tai, kad „mes vaikščiotume tiesoje“, ir primena seną, bet amžinai naują įsakymą: mylėti vienas kitą. Tai nėra kažkoks abstraktus principas. Tai yra kvietimas gyventi taip, tarsi kiekvienas mūsų žingsnis būtų dedikuotas tam, ką mylime labiausiai. Evangelijoje Jėzus mus nukelia į Nojaus ir Loto dienas – į laiką, kai žmonės gyveno savo kasdienybėje, valgydami, gerdami, statydami, kol staiga viskas pasikeitė. Jis mus įspėja: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras, o kas ją praras, tas ją atgaivins.“ Tai skamba kaip paradoksas. Kaip galima išgelbėti gyvybę ją prarandant? Tačiau būtent šiame slėpinyje mes randame atsakymą į tą sunkų, tylų klausimą, kuris kartais mus aplanko naktimis.
Prisiminkime mūsų brangųjį Benjaminą. Kai galvoju apie jį, man prieš akis iškyla ne jo ligos ar skausmo akimirkos, o tas nuostabus, gyvas jo smalsumas. Benas buvo berniukas, kurio protas skriejo lėktuvų greičiu – tas jo svajonių „con chim airlines“, tas jo gebėjimas perprasti sudėtingas sistemas, kurias tėtis Alanas meistriškai valdė, o Benas perėmė su tokiu vaikišku džiaugsmu ir pasididžiavimu. Jis buvo tas, kuris visada ieškojo „kitos pusės“ – kito horizonto, kito oro uosto, kito nuotykio. Bet ar pastebėjote, kas buvo jo širdies pagrindas? Tai nebuvo tik technologijos. Tai buvo gebėjimas stebėtis. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas dar visai vaikas, su tokiu paprastumu ir pasitikėjimu pasisiūlė atiduoti savo taupyklę dėdei Williamui. Jis niekada jos nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo pagalbą, – bet tas jo noras, tas visiškas atsidavimas kito labui, buvo jo dvasios ženklas. Jis nebuvo prisirišęs prie savo „daiktų“; jis buvo prisirišęs prie žmonių.
Šiandien, kai praėjo penki mėnesiai nuo birželio tryliktosios, kai Benas peržengė amžinybės slenkstį, mes esame čia, kad paliestume šią tiesą. Alane, Thao, Ryanai... aš žinau, kad jūsų namuose vis dar yra tos vietos, kur Benas paliko savo pėdsakus. Galbūt tai jo rašomas kodas, galbūt jo žaislai, galbūt tas tylus kampelis, kur jis svajojo apie savo oro linijas. Jūs vis dar jaučiate tą „tuščią kėdę“, tą tylą, kuri kartais atrodo nepakeliama. Ir aš žinau, kaip lengvai į šią tylą įsėlina tas graužiantis kaltės jausmas. „Galbūt galėjau padaryti daugiau? Galbūt praleidau kažkokį ženklą?“ Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų akmenį čia, prie altoriaus. Jėzus, kai buvo paklaustas apie akląjį, pasakė aiškiai: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“ Ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, nėra tėvų nuodėmė. Tai nėra jūsų kaltė. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde meile. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote jo pasaulis, o jis – jūsiškis. Dievas nebaudžia tėvų. Jis kartu su jumis gedi ir kartu su jumis laukia tos dienos, kai vėl susitiksite.
Jėzus sako: „Prisiminkite Loto žmoną.“ Kodėl Jis tai sako? Todėl, kad ji atsigręžė. Ji negalėjo paleisti to, kas buvo prarasta, ir todėl sustingo. Mes dažnai esame kaip ji – mes norime atsigręžti į praeitį, į tą laiką, kai viskas buvo „normalu“, kai Benas buvo šalia, sveikas, besijuokiantis, planuojantis savo ateitį. Mes norime „sustingti“ tame prisiminime, nes ten mums atrodo saugiau. Bet Jėzus mus kviečia eiti pirmyn. Jis kviečia mus ne į praeitį, o į tą „Banquet of Heaven“, kur Benas dabar sėdi prie Viešpaties stalo. Jis ten ne kaip ligonis. Jis ten kaip tas berniukas, kuris su džiaugsmu žiūri į dangaus lėktuvus, kuris su ta pačia šviesia šypsena stebi jus iš aukštybių.
Ryanai, mano mielas vaike, tu esi brolis, kurio meilė yra didžiausia dovana Benui. Tu neprivalai nešti šios naštos vienas. Jūs visada būsite „tobulas ketvertas“. Benas tave myli ir dabar, galbūt dar labiau nei anksčiau, nes jis dabar mato viską Dievo šviesoje. Kai tu augi, kai kuri savo svajones, žinok, kad tavo brolis yra tavo angelas sargas. Jis ne išėjo – jis perėjo į kitą erdvę, į tą vietą, kur nėra sienų, kur nėra skausmo, kur tavo brolis yra visiškai laisvas.
Šiandien, kai išeisite pro šias duris, noriu, kad pasiimtumėte su savimi vieną mažą dalyką. Benas mokėjo džiaugtis. Jis mokėjo stebėtis. Jis mokėjo atiduoti. Padarykite šiandien vieną mažą, tylų meilės veiksmą Benui atminti. Galbūt tai bus šypsena žmogui, kuriam jos reikia. Galbūt tai bus pagalba tam, kuris jaučiasi vienišas. Galbūt tai bus malda už kitą šeimą, kuri šiuo metu neša sunkų kryžių. Leiskite Beno meilei tekėti per jus. Tai yra geriausias būdas pasakyti „ačiū“ Dievui už penkiolika metų, kuriuos Jis mums dovanojo per šį nuostabų berniuką.
Jūs nesate vieni. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis renka kiekvieną jūsų ašarą. Jis girdi kiekvieną jūsų tylų klausimą. Ir Jis atsako į juos ne žodžiais, o savo buvimu. Benas yra saugus. Jūs esate saugūs. Mes visi esame pakeliui į tą pačią šviesą. Tegu ramybė, kuri pranoksta visokį supratimą, saugo jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesuteikia jums savo ramybę ir palaiminimą. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.