Šventojo Juozapato, vyskupo ir kankinio, minėjimas

Priešais mus šiandien – paprastas, bet gilus vaizdas iš apaštalo Pauliaus laiško Filemonui. Paulius rašo iš savo kalėjimo, tačiau jo žodžiai nėra prislėgti. Jis rašo apie Onesimą – žmogų, kuris kažkada atrodė nenaudingas, bet dabar tapo brangiu broliu. Paulius sako: „Aš siunčiu jį atgal, tai yra, savo širdį.“

Štai kur prasideda mūsų kelionė: prie širdies, kurią atiduodame kitiems. Paulius neįsakinėja. Jis prašo. Jis kviečia Filemoną priimti Onesimą ne kaip vergą, bet kaip brolį, ir sako: „Jei jis tau padarė kokios skriaudos ar yra skolingas, sąskaitą įrašyk man. Aš, Paulius, parašiau savo ranka: aš sumokėsiu.“

Šiandien mes esame čia, kad paliestume šią tiesą – apie skolą, apie meilę ir apie tai, ką reiškia būti „sąskaitos apmokėtoju“ kito labui. Kai žiūrime į mūsų brangųjį Benjaminą, mes matome būtent tokį širdies judesį. Benas, būdamas vos penkiolikos, sugebėjo atpažinti kitų skausmą. Pamename tą momentą, kai jis, visiškai neparagintas, pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, kovojančiam su ligos pasekmėmis. Jis jos nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo reikiamą pagalbą, – bet tas jo noras, tas vaikiškas, tyras pasirengimas atiduoti viską, ką turi, kad palengvintų kito naštą, yra atgarsis to paties Pauliaus kvietimo. Benas nemokėjo dalintis trupiniais. Jis dalinosi savimi.

Evangelijoje Jėzus mus moko apie Dievo karalystę. „Ji neateina stebėtinai... štai Dievo karalystė yra tarp jūsų.“ Tai nėra kažkur toli, kažkada vėliau. Ji yra čia, mūsų kasdienybėje, mūsų skausme, mūsų prisiminimuose. Jėzus sako: „Sūnus Žmogaus savo dieną bus kaip žaibas, nušviečiantis dangų.“

Šiandien mums reikia šios šviesos. Alane, Thao, Ryanai... praėjo keturi mėnesiai nuo birželio tryliktosios, kai Benas peržengė amžinybės slenkstį. Mes žinome, kad jūsų širdyse vis dar tvyro tyla. Jūs vis dar prisimenate jo juoką, kai jis kalbėdavo apie savo „con chim airlines“, tą jo aistrą lėktuvams, tą jo protą, kuris narpliojo sudėtingiausias technologijas, lyg jos būtų žaidimas. Jūs vis dar matote jį savo mintyse – tą berniuką, kuris su tokiu smalsumu tyrinėjo pasaulį, nuo Pekino iki Romos, visada su ta pačia meile, kurią jis spinduliavo savo „tobulam ketvertui“.

Ir visgi, kartais, kai naktys tampa per ilgos, į jūsų širdis pasibeldžia tas graužiantis, tylus klausimas: „Ar galėjau padaryti daugiau? Ar kažką pražiopsojau? Ar tai mano kaltė?“ Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus. Išgirskite tiesą: ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų. Kai Jėzus susidūrė su kančia, Jis niekada neieškojo kaltų. Kai kurie dalykai šiame pasaulyje yra visiškai už mūsų žmogiškojo valdymo ribų. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde meile. Jūs nieko nepraleidote. Jūs nieko nepadarėte blogai. Atleiskite sau, kaip Dievas jau seniai jums atleido, ir leiskite šiam akmeniui nukristi.

…Ir štai čia įvyksta tas virsmas. Jėzus sako, kad Jis turi daug iškentėti ir būti atmestas. Jis žino, ką reiškia skausmas. Jis žino, ką reiškia netektis. Benjaminas dabar yra toje nesugrioviamoje šviesoje, kur nebeliko jokių ligoninės sienų, jokio dusulio, jokio vargo. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis regėjo... Benas stovi prie durų, atrodydamas stiprus ir sveikas, vilkėdamas žalius šortus, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis yra ten, dangaus puotoje, kur visi mūsų ilgesiai randa savo išsipildymą. Jis žiūri į jus su ta pačia švelnia šypsena ir sako: „Nedėkite ant savo širdžių liūdesio dulkėmis... aš esu šviesoje, aš stebiu jus iš arti.“

Ryanai, broli, mano mielas vaike... tu neprivalai nešti šio ilgesio vienas. Jūs visada liksite tobulas ketvertas. Benas nepamiršo jūsų bendrų akimirkų, jūsų nuotykių. Kai dabar augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi.

O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega.

Išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui – galbūt tuo tyliu gerumu vargšui, galbūt paprastu „labas rytas“, pasakytu su šypsena tiems, kurie šalia jūsų. Benas tebegyvena per jūsų meilę. Ir Dievas laiko jus savo delnuose – šiandien, rytoj, ir per amžių amžius. Amen.