Šventojo Martyno iš Turo, vyskupo, minėjimas

Pradėkime nuo kažko labai paprasto, nuo vaizdo, kurį daugelis iš mūsų puikiai pažįstame. Įsivaizduokite ramų rytą, kai šviesa tik pradeda skverbtis pro langus, o namuose dar tvyro saldi, rytinė tyla. Virtuvės stalas dar tuščias, kėdės sustumtos, boba arbatos puodeliai laukia savo eilės. Štai taip prasideda diena... paprasta, niekuo neišsiskirianti, pilna tų mažų kasdienybės detalių, kurių mes dažnai nepastebime, kol jos staiga nesustoja. Šiandienos skaitiniai mus netikėtai įtraukia į tokią pat kasdienę akimirką, tik kitoje vietoje – dulkėtame Samarijos ir Galilėjos keliame, kur dešimt vyrų, stovėdami atokiai, šaukia iš paskutiniųjų: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Jie neateina su sudėtingomis maldomis ar teologiniais apmąstymais; jie ateina su savo skaudžia tikrove, su tuo, kas juos slegia, ir su paprastu šauksmu, kuris kyla iš pačių sielos gelmių.

Šiandienos Evangelijoje mes sutinkame dešimt išgydytųjų, bet tik vienas – ir dar svetimšalis, samarietis – sugrįžta atgal. Jis sugrįžta ne tam, kad atiduotu duoklę etiketo taisyklėms, bet kad parpultų po Jėzaus kojomis ir padėkotų. Šis dėkingumas nėra formalumas. Tai vidinis lūžis. Tai akimirka, kai žmogus supranta, kad jo gyvenimas yra ne atsitiktinumų virtinė, o gryna, nemokama dovana iš Dievo rankų. Apaštalas Paulius laiške Titui mums primena tą pačią tiesą, tik kitais žodžiais: „Kai pasirodė Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisių darbų, bet iš savo gailestingumo.“ Štai tas siūlas, kuris jungia viską, kas esame – mus gelbėja ne mūsų pasiekimai, ne mūsų skaičiavimai, o ta beribė, neužtarnauta malonė, kuri ateina pas mus tada, kai mes jos mažiausiai tikimės.

Kai galvojame apie šią malonę, apie šį tyrą dėkingumą, mūsų mintys natūraliai nuklysta prie to, kas mums yra brangiausia. Mes prisimename mūsų brangų Benjaminą. Benas turėjo protą, kuris lengvai perprasdavo tai, kas kitiems atrodo neįveikiama – jis jau būdamas vaikas narpliojo matematiką, gilinosi į technologijas, debesų kompiuteriją, o su tėčiu Alanu stebėjo lėktuvus ir kūrė svajonių „con chim airlines“. Kai jis kalbėdavo apie savo lėktuvus, jo veidas nušvisdavo tuo tyru kikenimu, kupinu vaikiško džiaugsmo ir stebuklo. Bet jo didžiausia dovana nebuvo jo aštrus protas. Jo esmė buvo beribis jautrumas. Prisiminkite tą akimirką, kai vos penkiolikos sulaukęs Benjaminas sugalvojo atiduoti visą savo taupyklę, viską, ką turėjo, kad padėtų savo dėdė Williamui, kuris kovojo su ligos pasekmėmis. Jis jos niekada nesudaužė, nereikėjo – dėdė gapos reikiamą pagalbą, o taupyklė liko sveika. Tačiau pats tas mostas... tas visiškas, nepagalvojant apie save, iš paties vidaus kunkuliuojantis noras atiduoti viską, ką turi, vardan kito – atskleidė širdį, kurioje jau gyveno dieviškoji malonė. Jis nemokėjo dalintis trupiniais. Jis dalinosi savimi.

Alane, Thao, Ryanai... praėjo jau keturi mėnesiai nuo to birželio tryliktosios, kai Benas baigė savo žemiškąją kelionę ir iškeliavo į Tėvo namus. Jūsų namuose vis dar tvyro ta sunki tyla. Kai žiūrite į jo paliktus daiktus, į jo github kodą, į tas vieteles, kur jis sėdėjo, jus užklumpa nepakeliamas ilgesys. Ir kartais, kai naktys tampa per ilgos, į jūsų širdis pasibeldžia tas graužiantis, tylus klausimas: „Kodėl? Ar aš kažką praleidau? Ar galėjau padaryti daugiau? Galbūt čia mano kaltė?“ Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus ir išgirstumėte tiesą iki pačios gelmės. Ligos ir gyvenimo audros, kurios atima iš mūsų brangius žmones, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Kai Jėzus susidūrė su kančia, Jis niekada neieškojo kaltų. Kai kurie dalykai šiame pasaulyje yra visiškai už mūsų žmogiškojo valdymo ribų; jokia atidumu pagrįsta priežiūra, jokia žmogiška galia negalėjo to sustabdyti. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde meile. Jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis – jūsiškis. Jūs nieko nepraleidote. Jūs nieko nepadarėte blogai. Atleiskite sau, kaip Dievas jau seniai jums atleido, ir leiskite šiam akmeniui nukristi.

Ir štai čia įvyksta tas virsmas, tas šviesos pliūpsnis, kurį matome Evangelijoje. Jėzus sako vieninteliam sugrįžusiam: „Kelkis ir eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Benjaminas dabar yra toje nesugrioviamoje šviesoje, kur nebeliko jokių ligoninės sienų, jokio dusulio, jokio skausmo. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis regėjo... Benas stovi prie durų, atrodydamas visiškai sveikas ir stiprus, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis yra ten, dangaus puotoje, kur visi mūsų ilgesiai randa savo išsipildymą. Jis žiūri į jus su ta pačia švelnia šypsena ir sako: „Nedėkite ant savo širdžių liūdesio dulkėmis... aš esu šviesoje, aš stebiu jus iš arti.“

Ryanai, broli, mano mielas vaike... tu neprivalai nešti šio ilgesio vienas. Jūs buvote ir visada liksite tobulas ketvertas. Benas nepamiršo jūsų bendrų akimirkų, jūsų nuotykių. Kai dabar augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi.

O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega.

Išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui – galbūt tuo tyliu gerumu vargšui, galbūt stikline švaraus vandens, duota tam, kam jo reikia, galbūt paprastu „labas rytas“, pasakytu su šypsena tiems, kurie šalia jūsų. Benas tebegyvena per jūsų meilę. Ir Dievas laiko jus savo delnuose – šiandien, rytoj, ir per amžių amžius. Amen.