Trečiadienis, dvidešimt aštuntoji eilinio laiko savaitė

Kai jaunuolis sėdi klasės suole, o aplinkui verda įprastas mokslo metų šurmulys, jo akys kartais nukrypsta kažkur tolyn, tarsi jis pro langą matytų tai, ko kiti dar nepastebi. Toks buvo ir mūsų brangusis Benjaminas. Pažiūrėkite į tą akimirką, užfiksuotą nuotraukoje: Benas sėdi atsispalaidavęs prie savo stalo, tarp spalvingų plakatų ir šurmuliuojančių bendraamžių, ant kelių pasidėjęs algebros vadovėlį, o rankoje laiko telefoną. Mėlynais dažytais marškiniais vilkintis paauglys su tuo savo subtiliu, viską žinančiu šypsniu. Jis nebuvo tiesiog mokinys, sprendžiantis uždavinius; jo mintys jau skriejo ten, kur kodas, serveriai ir dangaus platybės susijungia į vieną visumą. Jis buvo berniukas, galintis su tokiu lengvumu kalbėti apie debesis, dirbtinį intelektą ir ateities oro linijas, kad net suaugusieji sustodavo pasiklausyti.

Šiandienos skaitinys iš šventojo Pauliaus laiško Galatams mums kalba apie tai, kas iš tiesų maitina žmogaus dvasią. Paulius mums primena: „Jeigu jus vedasi Dvasia, nesate po įstatymu.“ Ir tuoj pat jis nubrėžia liniją tarp to, kas slegia, ir to, kas gyvina. Jis vardija kūno darbus – pyktį, nesutarimus, pavydą – viską, kas uždaro žmogų jo pačio ankštame pasaulyje. Tačiau šalia to jis iškelia Dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą. „Prieš tokius dalykus nėra įstatymo“, – sako apaštalas. Ir kai skaitai šiuos žodžius, negalvoji apie sausas taisykles. Galvoji apie širdį, kuri išmoko mylėti be sąlygų.

Pabandykime įsiklausyti į vieną šios dienos skaitinio vaizdinį – į Dvasios vaisiaus vaizdinį. Vaisius neatsiranda per prievartą. Jo negalima išplėšti iš medžio šakos jėga. Jis sunoksta tyliai, sugerdamas saulės šviesą ir gilių šaknų gėrimą iš žemės. Benas savo gyvenime nebuvo tas, kuris skubėjo reikalauti dėmesio ar brėžti griežtas ribas kitiems. Jo švelnumas buvo tarsi tas vaisius, kuris užauga ant medžio, pasodinto prie tekančio vandens, kaip girdėjome psalmėje. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, tiesiog pasakė mamai ir tėčiui, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Įsivaizduokite šį vaizdinį: jaunuolis, turintis savo svajones, savo GitHub repozitorijas, savo begalinį smalsumą ir planus apie pačių kuriamą oro bendrovę „Con Chim Airlines“, vieną dieną tiesiog pasako, kad viskas, ką jis taupė, gali tapti pagalba kitam. Tai nebuvo skaičiavimas ar išskaičiavimas. Tai buvo Dvasios vaisius, pasireiškęs pačiu gryniausiu būdu.

Bet mes šiandien susirinkome ne tam, kad apsimestumėte, jog skausmo nėra. Praėjo keturi mėnesiai nuo birželio tryliktosios, ir aš žinau, kad gyvenimas namuose tebeturi tas tylias, sunkias valandas. Alane, Thao, Ryanai, jūsų širdys tebeturi tą vietą, kurioje vis dar girdisi Beno žingsniai, jo juokas, jo balsas. Kai netenki vaiko, kai netenki brolio, pasaulis kartais atrodo praradęs savo ritmą. Kyla tie tylūs, naktiniai klausimai, tie sunkūs apmąstymai, kai atrodo, jog kaltė beldžiasi į duris. Noriu, kad šiandien, stovėdami prieš Viešpaties akivaizdą, aiškiai ir tvirtai išgirstumėte šią tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs nepadarėte jokių klaidų, joks žmogiškas budrumas negalėjo pakeisti to, kas atėjo iš už mūsų ribų. Ligos ir skausmai kartais užklumpa žmones be jokios kaltės, be jokio paaiškinimo, kurį mūsų protas galėtų suprasti. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jūs mylėjote Benjaminą tobulai, kiekviena savo sielos dalimi. Ir Dievas mato jūsų meilę ne kaip praradimą, o kaip šventą dovaną.

Pažiūrėkime į Evangeliją, kur Jėzus griežtai kalba fariziejams ir Rašto aiškintojams. Jis sako: „Jūs duodate dešimtines nuo mėtų, rūtų ir visokių daržovių, bet apleidžiate teisingumą ir Dievo meilę.“ Jėzus visada grąžina mus prie esmės. Ne prie išorinių formų, ne prie to, kas atrodo gražiai tik žmonių akyse, bet prie širdies teisingumo ir gyvos meilės. Benas savo trumpame kelyje intuityviai suprato šią esmę. Jam nerūpėjo tuščios garbės vietos ar gražūs žodžiai rinkaikose, apie kuriuos kalba Jėzus. Jam rūpėjo tikras ryšys – su tėčiu lėktuvų stebėjimo aikštelėse, su mama virtuvėje, su broliu Ryanu šalia jaukių antklodžių. Jo gyvenimas buvo paprastas ir šviesus būtent todėl, kad jame nebuvo veidmainystės. Jis tiesiog gyveno tuo, kas tikra.

...Kartais mes ieškome ženklo. Mes norime suprasti, kodėl tie, kurie neša didžiausią šviesą, iškeliauja greičiausiai. Ir tada prisimename tą sapną, kurį tėtis regėjo, tą akimirką, kai Benas stovėjo sveikas, vilkėdamas žaliais šortais, ir sakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà... sao con lại bị như vầy?“ Ir tas atsakymas, kurį tėtis ištarė apkabindamas jį: „Từ nay trở đi, con sẽ ở trên Thiên Đàng mãi mãi.“ O Benas, pabalusių lūpų, su tuo savo jautrumu nusiramino ir tarė: „Không sao đâu, con sẽ dõi theo ba mẹ.“

Štai kur atsiveria dangus. Benjaminas dabar yra ten, kur nereikia skaičiuoti kuro sąnaudų, kur jo svajonių „Con Chim Airlines“ skrenda be jokių trikdžių amžinybės erdvėje. Jis yra toje didžiojoje Dangaus puotoje, kartu su šventuoju Karoliu Acutiu ir visais tyromis širdimis žengusiais jaunuoliais. Jis stebi jus, jis džiaugiasi Ryano žingsniais, jis nori, kad jūs tęstumėte gyvenimą ne skausmo sukaustyti, o laisvi tuo džiaugsmu, kurį jis pats dovanojo.

Kai šiandien išeisite pro šias duris į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną paprastą dalyką. Kai danguje pamatysite praskrendantį lėktuvą ar pajusite lengvą vėjo gūsį, nusišypsokite. Žinokite, kad Benjaminas yra saugus Tėvo namuose, kad jis laukia jūsų su ta pačia šviesia šypsena. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.