Šventojo Leono Didžiojo, Popiežiaus ir Bažnyčios mokytojo, minėjimas

Pažvelkite šiandien į žodžius, kuriuos apaštalas Paulius rašo Titui: „Pasirodė Dievo malonė, nešanti išganymą visiems žmonėms.“ Ne teorija, ne filosofinė sistema, ne sudėtingas skaičiavimas, o malonė – gyva, veikianti, ateinanti tiesiai į mūsų kasdienybės skurdą. Paulius kalba apie gyvenimą šiajame amžiuje laukiant palaimintos viltimi, laukiant didžiojo Dievo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus apsireiškimo. Šis laukimas nėra tuščias ar pasyvus. Jis yra tas siūlas, kuris jungia žemę su dangumi, tylą su amžinybe.

Ir štai čia, šioje eilutėje, mes galime sustoti ir prisiminti. Prisiminkime, kaip mūsų brangus Benjaminas žvelgė į pasaulį. Benas turėjo protą, kuris lengvai perprasdavo tai, kas kitiems atrodo neįveikiama – jis jau būdamas vaikas narpliojo logiką, matematiką, gilinosi į technologijas ir debesų kompiuteriją, o su tėčiu stebėjo lėktuvus ir kūrė svajonių oro linijas, kurias vadino „con chim airlines“. Kai jis kalbėdavo apie jas, jo veidas nušvisdavo tuo tyru, sąmoningu kikenimu, kupinu vaikiško džiaugsmo ir stebuklo. Bet jo didžiausia dovana nebuvo jo aštrus protas ar gebėjimas suprasti sistemas. Jo šerdis, jo esmė buvo beribis jautrumas. Prisiminkite tą akimirką, kai vos penkiolikos sulaukęs Benjaminas sugalvojo atiduoti visą savo taupyklę, viską, ką turėjo, kad padėtų savo dėdei Williamui, kuris kovojo su ligos pasekmėmis. Jis jos niekada nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo reikiamą pagalbą, o taupyklė liko sveika. Tačiau pats tas mostas... tas visiškas, nepagalvojant apie save, iš paties vidaus kunkuliuojantis noras atiduoti viską, ką turi, vardan kito – atskleidė širdį, kurioje jau gyveno dieviškoji malonė. Jis nemokėjo dalintis trupiniais. Jis dalinosi savimi.

O tuomet Evangelijoje mes girdime Jėzų kalbant apie tarną, grįžtantį iš laukų po sunkių dienos darbu: „Kai padarysite visa, kas jums įsakyta, sakykite: „Esame nenaudingi tarnai, padarėme, ką privalėjome daryti.“ Šie žodžiai gali nuskambėti griežtai, beveik sausai, jei į juos žiūrime žmogiškosios apskaitos akimis. Žmogus nori atlyginimo, nori pripažinimo, nori užsitarnauti savo vietą. Bet Jėzus mus moko visiškai kitokio gyvenimo būdo. Jis kviečia į visišką nuolankumą ir pasitikėjimą – tokį, koks nereikalauja iš Dievo ataskaitos, o tiesiog ilsisi Jo rankose. Benjaminas savo gyvenime gyveno būtent šį tylų pasitikėjimą. Jis nesiekė pasirodyti; jis tiesiog mylėjo, džiaugėsi kelionėmis su savo „tobulu ketvertu“ – tėčiu Alanu, mama Thao ir broliu Ryanu – tyrinėdamas pasaulį nuo tolimų Azijos didmiesčių iki šventųjų Romos vietų.

Alane, Thao, Ryanai... praėjo jau keturi mėnesiai nuo to birželio tryliktosios, kai Benas baigė savo žemiškąją kelionę ir iškeliavo į Tėvo namus. Jūsų namuose vis dar tvyro ta sunki tyla. Kai žiūrite į jo paliktus daiktus, į jo github kodą, į tas vietas, kur jis sėdėjo, jus užklumpa nepakeliamas ilgesys. Ir kartais, kai naktys tampa per ilgos, į jūsų širdis pasibeldžia tas graužiantis, tylus klausimas: „Kodėl? Ar aš kažką praleidau? Ar galėjau padaryti daugiau? Galbūt čia mano kaltė?“

Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus ir išgirstumėte tiesą iki pačios gelmės. Ligos ir gyvenimo audros, kurios atima iš mūsų brangius žmones, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Kai Jėzus susidūrė su kančia, Jis niekada neieškojo kaltų. Kai kurie dalykai šiame pasaulyje yra visiškai už mūsų žmogiškojo valdymo ribų; jokia atidumu pagrįsta priežiūra, jokia žmogiška galia negalėjo to sustabdyti. Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde meile. Jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis – jūsiškis. Jūs nieko nepraleidote. Jūs nieko nepadarėte blogai. Atleiskite sau, kaip Dievas jau seniai jums atleido, ir leiskite šiam akmeniui nukristi.

…Ir štai čia įvyksta tas virsmas, tas šviesos pliūpsnis. Jėzus mus vadina ne vergais, o draugais. Benjaminas dabar yra toje nesugrioviamoje šviesoje, kur nebeliko jokių ligoninės sienų, jokio dusulio, jokio skausmo. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis regėjo... Benas stovi prie durų, atrodydamas visiškai sveikas ir stiprus, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis yra ten, „Banquet of Heaven“, dangaus puotoje, kur visi mūsų ilgesiai randa savo išsipildymą. Jis žiūri į jus su ta pačia švelnia šypsena ir sako: „Nedėkite ant savo širdžių liūdesio dulkėmis... aš esu šviesoje, aš stebiu jus iš arti.“

Ryanai, broli, mano mielas vaike... tu neprivalai nešti šio ilgesio vienas. Jūs buvote ir visada liksite tobulas ketvertas. Benas nepamiršo jūsų bendrų akimirkų, jūsų nuotykių. Kai dabar augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi.

O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega.

Išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui – galbūt tuo tyliu gerumu vargšui, galbūt stikline švaraus vandens, duota tam, kam jo reikia, galbūt paprastu „labas rytas“, pasakytu su šypsena tiems, kurie šalia jūsų. Benas tebegyvena per jūsų meilę. Ir Dievas laiko jus savo delnuose – šiandien, rytoj, ir per amžių amžius. Amen.