Aštuntojo eilinio laiko savaitės penktadienis

Pagalvokite apie tą akimirką, kai žmogus stovi ant šaligatvio ar oro uosto terasos ir pakelia akis į dangų. Ten, tarp debesų, tyliai ir galingai praplaukia paukštis arba didelis lėktuvas. Benjaminas, mūsų brangusis Benas, žinojo šį vaizdą geriau nei kas kitas. Jo jaunas protas, toks imlus ir pastabus, matė kiekvieną detalę – sparnų linkį, variklių galingumą, nubrėžtą maršrutą. Jis buvo berniukas, su begaliniu švelnumu kūręs savo svajonių oro linijas „Con Chim Airlines“. Kai jis kalbėdavo apie jas, jo veidas nušvisdavo ta švaria, vaikiška šypsena, kuri primindavo, kad pasaulis jam buvo didelė, graži erdvė, pilna atradimų. Jis mylėjo paukščius, jis mylėjo dangų, jis mylėjo tolimus horizontus. Ir jo gyvenimas, nors toks trumpas, buvo kaip skrydis, palikęs šviesų pėdsaką mūsų visų širdyse.

Tačiau šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, mes susirinkome ne tam, kad apsimestumėte, jog dangus visada giedras. Mes susirinkome čia, nes žinome, ką reiškia tylūs namai, ką reiškia tuščia kėdė prie stalo ir tas geliantis ilgesys, kai ranka tiesiasi į duris, o ten nieko nėra. Alane, Thao, Ryanai, jūsų širdys neša tokį sunkumą, kurio žodžiais beveik neįmanoma išreikšti. Y maištingos naktys, kai mintys grįžta prie tų pačių klausimų, kai atrodo, kad skausmas užlieja viską. Kai netenki vaiko, kai netenki brolio, pasaulio triukšmas nutyla, ir lieka tik tas vienas, deginantis klausimas: kodėl?

Klausykime, ką šiandien mums sako šventasis Paulius laiške Efeziečiams. Jis rašo: „In Christ we were also chosen, destined in accord with the purpose of the One who accomplishes all things according to the intention of his will… so that we might exist for the praise of his glory.“ Paulius kalba apie paslaptį, kuri yra gilesnė už mūsų supratimą. Jis primena, kad mes esame paženklinti pažadąja Šventąja Dvasia, kad esame Dievo nuosavybė. Bet kaip sunku išgirsti šiuos žodžius tada, kai širdis pilna gedulo! Kaip sunku patikėti dideliu Dievo užmoju, kai žiūri į nuotrauką ant lentynos ir matai jo šypseną, jo dantis su breketais, jo šiltą žvilgsnį iš tų kelionių po Madridą ar Berlyną.

Ir tuomet į šį mūsų ilgesį įsiterpia šiandienos Evangelija. Jėzus stovi minioje, kur žmonės grūdasi ir mindžioja vieni kitus. Toks neramus, bėgantis, išsigandęs pasaulis. Ir Jis taria žodžius, kurie skamba kaip ramybė audros metu: „Are not five sparrows sold for two small coins? Yet not one of them has escaped the notice of God. Even the hairs of your head have all been counted. Do not be afraid. You are worth more than many sparrows.“

Sustokime prie šio vaizdinio. Paukščiai. Maži žvirbliai, kurie nieko neturi, tik savo paprastą gyvybę, savo giesmę, savo trumpą skrydį nuo šakos ant šakos. Dievas juos mato. Nė vienas nenukrenta žemėje be Tėvo valios. Ir tuomet Jėzus žiūri į mus – į jus, Alane, Thao, Ryanai, į kiekvieną, kuris dabar klausosi šios maldos iš toli, į kiekvieną vaiką, kuris kenčia ligos patale, į kiekvieną šeimą, nešančią savo sunkią naštą – ir sako: „Nebijokite. Jūs esate vertesni už daugybę žvirblių.“

Padėkime šį žodį ant savo žaizdų. Jėzus nesako, kad skausmo nebus. Jis nesako, kad kelias per dykumą bus lengvas. Jis sako: „Aš skaičiuoju kiekvieną jūsų plauką. Aš žinau jūsų ašaras.“ Benjaminas savo gyvenime turėjo tiek daug meilės. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, tiesiog pasakė mamai ir tėčiui, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Įsivaizduokite šį berniuką: su jo milžinišku protu, su jo „GitHub“ kodais, su jo svajonėmis apie lėktuvus ir tą nuostabų gebėjimą atiduoti viską, ką turėjo, vien iš švelnios širdies. Tai buvo ne apskaičiavimas. Tai buvo dieviškosios meilės atspindys jame.

...Kartais mes ieškome kaltės ten, kur jos nėra. Kai netektis apgaubia namus, protas bandydamas rasti tvarką pradeda save graužti. Alane, Thao, noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią šventą tiesą: jūs nepadarėte jokios klaidos. Jūs mylėjote Benjaminą tobulai, kiekviena savo gyvybės skaidula. Jokia žmogiškoji valga, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas ateina iš už mūsų regimo pasaulio ribų. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Ligos ir skausmai nėra bausmė, jie nėra jūsų kaltė. Atiduokite šį sunkų akmenį. Būkite laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Dievas mato jūsų rankas, kurios visada laikė jį, ir Jis taria: jūs esate tyri, jūsų meilė buvo ir lieka pilnatvė.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tavimi didžiuojasi. Kai tu eini į priekį, kai žaidi, kai mokaisi, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas – tuose nuotykiuose prie Brandenburgo vartų ar tiesiog namų svetainėje – žinok, kad ta meilė gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis danguje žiūri į tave su ta pačia šviesia šypsena ir laukia kiekvieno tavo žingsnio.

Benjaminas dabar yra ten, kur nereikia skaičiuoti kuro, kur jo „Con Chim Airlines“ skrenda per amžinybės debesis, kur nėra jokių ligų, jokio skausmo, jokio atsisveikinimo. Jis yra Dangaus puotoje, kartu su šventuoju Karoliu Acutiu ir visais tyromis širdimis iškeliavusiais vaikais, kurie dabar meldžiasi už mus. Jis yra saugus Tėvo glėbyje.

Kai šiandien išeisite pro šias duris į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną mažą dalyką. Kai danguje pamatysite praskrendantį lėktuvą ar paukštį, sustokite akimirkai. Nusišypsokite. Pagalvokite apie Beną. Žinokite, kad meilė niekada nesibaigia, kad ji tik peržengia slenkstį ir laukia mūsų ten, kur saulė niekada nenusileidžia. Dievas laiko jus savo delnuose – šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.