Vardan Dievo, kuris mus kviečia į savo pokylį – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, susirinkusiems į šią šventą bendrystę.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Pagalvokite apie tą akimirką, kai Benjaminas, mūsų brangusis Benas, su savo aštriu inžineriniu protu stebėdavo oro uostų šurmulį. Jis ne tik stebėdavo lėktuvus; jis matė jų konstrukciją, jų svorį, jų suplanuotus maršrutus. Jis buvo berniukas, kuris tikėjo tvarka, kuris tikėjo, kad jei tiksliai suderinsi variklius ir teisingai apskaičiuosi kuro sąnaudas, pasieksi tikslą. Jis turėjo tą nuostabų, šviesų pasitikėjimą pasaulio dėsningumu. Prisiminkite tą jo šypseną, tą jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo svajonių oro linijas – „Con Chim Airlines“. Tai buvo jo būdas pasakyti: „Aš suprantu, kaip viskas veikia. Aš esu pasiruošęs skristi.“
Šiandienos Evangelija mus nukelia į visai kitokią, gilesnę tikrovę. Jėzus pasakoja apie karalių, rengiantį vestuvių puotą savo sūnui. Jis siunčia kvietimus, tačiau svečiai atsisako. Jie turi savo ūkius, savo verslus, savo kasdienius rūpesčius. Jie mano, kad jų suplanuotas gyvenimas yra svarbesnis už karaliaus kvietimą. Ir tada, kai hallė užpildoma visais – gerais ir blogais, – karalius pastebi vieną, neturintį vestuvinio drabužio. Tai yra kvietimas ne tiesiog į šventę, o į visišką persimainymą. Tai kvietimas apsivilkti Kristumi.
Sustokime ties vienu vaizdu – ties vestuviniu drabužiu. Tai nėra kažkas, ką mes galime nusipirkti ar pasigaminti patys. Tai malonė, kurią gauname iš Dievo. Benjaminas, nors ir buvo jaunas, turėjo tą širdies „drabužį“, kuris buvo spindintis ir švarus. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, pasakė mamai ir tėčiui, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo berniukas, kuris, niekieno neraginamas, norėjo atiduoti viską, ką turėjo, kad tik padėtų kitam. Tai buvo jo vaikiška, bet gili įžvalga, kad mūsų gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Tai buvo jo vestuvinis drabužis – dosnumas, kuris neturi ribų.
Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali suteikti tikrą paguodą. Alanai, Thao, aš žinau, kiek sveria šios dienos, praėjus trims mėnesiams po birželio tryliktosios. Žinau, kaip atrodo rytai, kai pirma mintis sunki kaip akmuo, ir naktys, kai namų tyla tampa per gili. Kai netenki vaiko, širdyje neišvengiamai kyla tas sunkus, graužiantis klausimas: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar mano meilė buvo nepakankamai budri? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs buvote tėvai, kurie mylėjo tobulai, širdimi ir siela. Ši netektis nebuvo jokio klaidingo žingsnio pasekmė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros gyvenime užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Jūs nepraleidote nieko. Jūs buvote šalia kiekvieną akimirką, jūs nešėte jį ant rankų ir savo širdyse. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Dievas nėra tas, kuris baudžia; Jis yra tas, kuris pasitinka prie vartų. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kurios būtų buvę galima išvengti. Kai kurios ligos, kai kurie skausmai tiesiog ateina, ir jokia žmogaus valia, joks budrumas negalėjo jų sustabdyti. Būkite laisvi nuo šio kaltės jausmo, nes Dievas jus mato kaip tuos, kurie mylėjo iki galo.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai prisimeni jį, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Būk drąsus, būk smalsus, eik į priekį gyvenime su ta pačia šviesa, kuria dalijosi tavo brolis. Jis stebi tave su šypsena. Tu esi jo širdies dalis, tęsianti kelionę šioje žemėje. Tavo brolis dabar yra tavo angelas sargas, kuris tavo širdį pažįsta geriau nei bet kas kitas. Kai jautiesi vienišas, prisimink, kad jis yra šalia, kad jis džiaugiasi kiekvienu tavo žingsniu, kiekviena tavo sėkme.
Šiandienos skaitinys iš Izaijo pranašystės mums žada: „Viešpats nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido.“ Tai yra Dievo pažadas. Tai yra puota, kurioje Benjaminas dabar sėdi. Jis ten, kur nebėra jokios ligos, kur nebėra „Con Chim Airlines“ planavimo, nes jis jau yra pasiekęs tikslą – amžinybę. Jis yra ten, kur vestuvinis drabužis yra gautas kaip dovana, kurio niekas negali atimti.
Kai šiandien praversite šios maldos duris ir išeisite į savo kasdienybę, paimkite su savimi vieną paprastą dalyką. Kai pamatysite danguje praskrendantį lėktuvą ar paukštį, nusišypsokite. Prisiminkite, kad Benjaminas yra danguje, kur durys niekada nėra užrakintos, kur Tėvas pasitinka jį su begaline meile. Ir žinokite, kad meilė, kurią jūs jam atidavėte, niekada nebuvo veltui. Ji yra tas vaisius, kurį Dievas priima į savo namus. Būkite ramybėje, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis laiko jus dabar, šiandien ir per amžius. Ir atminkite: jūs ne tik nešate savo kryžių, jūs nešate jį kartu su Kristumi, kuris pats tapo mūsų „artimu“, kad mes niekada nebebūtume vieni. Jūs esate saugūs, jūs esate matomi, jūs esate nešami. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų žingsnius ir saugo jūsų širdis ramybėje. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.