Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievas, kuris yra mūsų prieglobstis ir stiprybė, tebūna su jumis visais šią ramybės valandą.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimas yra tarsi kruopščiai suplanuotas skrydžio maršrutas. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kuriam ši tikrovė buvo itin artima. Jo protas, aštrus ir lakus, tarsi navigacijos prietaisas skrodė debesų infrastruktūros sudėtingumą, o jo vaizduotėje gimė „Con Chim Airlines“ – oro linijų bendrovė, apie kurią jis kalbėdavo su tokiu kikenimu ir šypsena, kad rodėsi, jog visas pasaulis yra atviras, pasiekiamas ir kupinas nuotykių. Prisimenu vieną akimirką: Benas, stovintis prie oro uosto lango, su savo mėgstamu fotoaparatu, gaudantis kiekvieną kylančio lėktuvo judesį. Jis nebuvo tik stebėtojas; jis buvo svajotojas, kuris tikėjo, kad kiekvienas skrydis yra galimybė pamatyti pasaulį plačiau, giliau, arčiau dangaus.
Tačiau šiandien Dievo Žodis mus kviečia į kitą tikrovę, kuri pranoksta bet kokį inžinerinį planą. Pranašas Koheleto knygoje sako: „Viskam yra paskirtas laikas, ir kiekvienam dalykui po dangumi yra savo metas.“ Mes dažnai bandome „užpildyti“ savo gyvenimą darbais, pasiekimais, nuolatiniais „naujais“ dalykais, tikėdamiesi, kad tai suteiks mums ramybę. Tačiau Koheleto mus perspėja: „Jis yra padaręs visa, kas gražu savo laiku, ir įdėjęs amžinybę į žmonių širdis.“ Tai yra raktas. Mes esame sukurti ne tik šiai akimirkai, bet amžinybei. Ir būtent todėl, kai laikas, kuris mums atrodo „per trumpas“, pasibaigia, mes jaučiamės taip, lyg būtume praradę dalį savęs.
Noriu, kad kartu su manimi pabūtumėte su vienu vaizdu – akmenimis, kuriuos renkame ir barstome. Koheleto sako: „Laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti.“ Mes dažnai renkame akmenis – savo prisiminimus, savo lūkesčius, savo planus. Mes juos nešiojamės savo širdyse kaip brangiausią turtą. Tačiau ateina laikas, kai mes turime leisti Dievui tuos akmenis paimti į savo rankas. Benjaminas, būdamas penkiolikos, jau buvo palietęs šią tiesą. Ar prisimenate, kaip jis norėjo atiduoti visą savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui? Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika. Jis buvo Jėzaus mokinys, nes jo širdis buvo atvira kito skausmui.
Evangelijoje Jėzus klausia savo mokinių: „Kuo jus mane laikote?“ Tai yra klausimas, kurį mes turime užduoti sau, kai mūsų širdys yra sunkios. Kai atrodo, kad „laikas mirti“ atėjo per anksti, mes klausiame: „Viešpatie, kas Tu esi, jei leidi tokiam grožiui išeiti?“ Jėzus neatsako į šį klausimą teorija. Jis atsako savo kryžiumi. Jis sako: „Žmogaus Sūnus turės daug kentėti... ir trečiąją dieną prisikels.“ Jis eina ten, kur mes bijome eiti. Jis eina į mirtį, kad parodytų, jog mirtis nėra pabaiga, o tik perėjimas. Tai nereiškia, kad skausmas išnyksta. Tai reiškia, kad skausmas nebėra vienišas. Jėzus yra su mumis tame skausme.
Alanai, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis kryžius, kurį nešate jau tris mėnesius, atrodo sunkus. Aš žinau, kad būna akimirkų, kai atrodo, jog dangus yra uždaras, o skausmas – vienintelis tikras dalykas. Jūs prisimenate Benjaminą, jo šypseną, jo genialumą, jo gebėjimą mylėti taip tyrai. Noriu jums pasakyti tai labai švelniai, bet tvirtai: jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kuris kyla tyliomis naktimis: ar aš padariau viską? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote šalia, kai reikėjo, jūs mylėjote, kai reikėjo, jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis buvo jūsų.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis. Tu esi jo širdies dalis, kuri tęsia kelionę šioje žemėje. Būk drąsus. Būk smalsus. Būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip mylėjo.
Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent Dievo gailestingumas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų širdis ir suteikia ramybę, kuri pranoksta visą išmanymą. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.