Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ramybė jums, kurie susirinkote šiandien ieškoti Viešpaties šviesos.
Viešpatie, Tu esi mūsų šviesa ir išgelbėjimas, pasigailėk mūsų. Kristau, Tu kvieti mus sekti Tavimi su atvira širdimi, pasigailėk mūsų. Viešpatie, Tu esi mūsų gyvenimo prieglobstis, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad tikėjimas yra kažkas, ką mes sukuriame patys – tarsi atsargiai dėliojami statybos blokai, kuriais bandome pasiekti dangų savo jėgomis. Mes skaičiuojame, planuojame, vertiname savo resursus, stengdamiesi viską suvaldyti ir apsaugoti. Šiandienos Evangelijoje Jėzus, rodos, sugriauna šią iliuziją. Jis kalba apie bokšto statymą, apie kariuomenės skaičiavimą, apie atsisakymą to, kas mums brangu. Jis kalba apie kainą. Bet ar kada susimąstėte, kad ši „kaina“ nėra kažkoks mokestis, kurį turime sumokėti, kad Dievas mus pamiltų? Tai nėra sandoris. Tai kvietimas į visišką pasitikėjimą, kuriame mes nebe statome savo bokštus, o leidžiame Dievui statyti mus.
Prisiminkite Benjaminą. Mūsų brangų, šviesų Beną. Jis buvo berniukas, kurio protas buvo aštrus kaip skustuvas, gebantis perprasti sudėtingiausias sistemas, AWS aplinkas ar „cloud“ infrastruktūras. Jis galėjo valandų valandas kalbėti apie savo svajonių „Con Chim Airlines“. Jis turėjo tą nuostabų, analitinį požiūrį į pasaulį – jis matė, kaip viskas susiję, kaip kiekviena detalė turi savo vietą. Bet ar žinote, kas jį iš tikrųjų išskyrė? Tai nebuvo jo intelektas. Tai buvo jo gebėjimas atsiliepti į meilę be jokių sąlygų. Kai jis galvojo apie savo dėdę Williamą, jis neskaičiavo, kiek jam kainuos jo taupyklė. Jis tiesiog norėjo padėti. Tai yra ta pati dvasia, kurios Jėzus ieško savo mokinių tarpe. Tai yra širdis, kuri nėra prisirišusi prie „laukų“ ar „jaučių“, bet yra atvira kitam. Benjaminas gyveno taip, tarsi jau būtų supratęs, kad viskas, ką mes turime, yra dovana, o ne nuosavybė.
Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad praėjus keturiems mėnesiams nuo birželio tryliktosios, tas klausimas apie „kainą“, apie kurį kalba Jėzus, kartais atrodo per sunkus. Kai namuose tyla tampa per tiršta, kai Ryano kambaryje brolio daiktai tyliai primena tą, kurio taip trūksta, jūs klausiate savęs, kur yra ta šviesa. Noriu, kad išgirstumėte šią tiesą: Dievas nekviečia jūsų į kelią, kuriame Benas pamirštamas. Priešingai. Jis kviečia jus į kelią, kur Benas jau eina priekyje. Jis yra ten, kur nėra jokių atsisveikinimų, kur jo šypsena, jo smalsumas ir jo švelnumas yra pilnatvėje. Jūs nesate atskirti nuo jo. Jūs esate suvienyti per Tą patį, kuris kviečia visus – visus, kurie jaučiasi sužeisti, į savo namus.
Šiandienos pirmasis skaitinys iš laiško filipiečiams mums atveria patį tikėjimo slėpinį: „Dievas yra tas, kuris, savo gera valia, veikia jumyse ir troškimą, ir darbą“. Tai yra raktas. Mes ne patys „dirbame“ savo išgelbėjimą kaip kokį inžinerinį projektą. Mes leidžiame Dievui dirbti mumyse. Kai jaučiatės prislėgti, kai jaučiate, kad jūsų širdis yra per sunki, prisiminkite, kad Jėzus pats nešė kryžių. Jis žino jūsų skausmą. Jis nežiūri į jus iš aukštai; Jis stovi šalia jūsų, kai naktys tampa per ilgos. Jis yra tas, kuris sako: „Aš esu su jumis“.
Benas buvo berniukas, kuris mokėjo džiaugtis. Prisiminkite jo šypseną, kai jis, būdamas su jumis, tyrinėjo pasaulį – nuo Romos fontanų iki Pekino gatvių. Jis nebuvo žmogus, kuris taupė džiaugsmą. Jis jį dalino. Jis buvo tas, kuris visada buvo pasirengęs naujam nuotykiui, naujam skrydžiui, naujam atradimui. Ir dabar, kai jis yra „Banquet of Heaven“, jis neprarado šio džiaugsmo. Jis yra ten, kur jokia tamsa negali jo paliesti. Jis yra tas, kuris dabar su švelnumu žiūri į jus, į jūsų pastangas tęsti gyvenimą, į jūsų meilę vienas kitam. Ryanai, tavo brolis tave myli. Jis yra tavo angelas, kuris džiaugiasi kiekvienu tavo žingsniu, kiekviena tavo pergale, kiekviena tavo svajone.
Kartais mes galvojame, kad turime būti stiprūs, kad turime viską kontroliuoti, kad turime būti kaip tie statytojai, kurie viską suplanavo. Bet Dievas mus kviečia į kitokią kelionę. Jis kviečia į kelią, kuriame mums nereikia nieko atsinešti – tik savo širdį, tokią, kokia ji yra, su visais jos įtrūkimais ir visais jos ilgesiais. Benas tai suprato. Jo meilė buvo paprasta, bet gili. Jis niekada nebijojo būti savimi. Jis niekada nebijojo mylėti. Ir tai yra didžiausia pamoka, kurią jis mums paliko. Gyvenimo prasmė nėra tame, kiek mes pasiekiame, o tame, kiek mes esame pasirengę atiduoti save kitiems.
Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Pasiimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras ir Jis jas saugo. Jūsų ryšys su Benjaminu nėra nutrauktas; jis yra įrašytas į Dievo meilės knygą. Kai kitą kartą žiūrėsite į dangų, kai matysite lėktuvą, skrendantį virš jūsų, prisiminkite ne tik tai, ką praradote, bet tai, ką gavote – tą šviesą, kurią Benas atnešė į jūsų gyvenimą. Ji niekur nedingo. Ji tęsiasi per jūsų gerumą, per jūsų meilę vienas kitam, per kiekvieną tylų veiksmą, kurį darote jo vardu.
Jūs esate kviečiami į Dievo namus, kur viskas yra paruošta. Neieškokite pasiteisinimų, kodėl negalite būti laimingi. Leiskite Dievui, jūsų Kūrėjui, jus maitinti. Leiskite Jam jus paguosti. Jūs esate mylimi labiau, nei galite įsivaizduoti, o Benas laukia jūsų ten, kur visos ašaros bus nušluostytos. Būkite ramybėje, nes Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų žingsnius ir teikia ramybę jūsų širdims. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.