Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievas, kuris yra mūsų ramybė ir mūsų viltis, tebūna su jumis visais.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Pagalvokite apie tą akimirką, kai žmogus sugrįžta namo po ilgos kelionės. Galbūt tai buvo ilga diena darbe, galbūt ilga kelionė per pasaulį, kaip tos, kurias Benjaminas su tėvais ir Ryanu patyrė Berlyne ar Madride. Kai atrakini duris, kai įžengi į vidų, kai tavo žingsniai vėl suskamba pažįstamuose namuose – tai yra akimirka, kai viskas stoja į savo vietas. Evangelijoje šiandien Jėzus mums piešia būtent tokį vaizdą. Jis prašo mūsų susijuosti strėnus ir užsidegti žibintus. Jis prašo mūsų laukti. Ne šiaip laukti, o būti pasirengusiems, tarsi būtume tarnai, kurie žino, kad jų Viešpats sugrįžta iš vestuvių puotos. Tai nėra baimės kupinas laukimas. Tai yra ilgesio kupinas pasirengimas.
Šiandienos pirmajame skaitinyje šventasis Paulius efeziečiams primena kažką nepaprastai svarbaus: „Jūs nebesate svetimi ar ateiviai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškių nariai.“ Mes esame statomi į vieną šventyklą, kurios kertinis akmuo yra pats Kristus. Benjaminas, mūsų brangusis Benas, dabar gyvena šioje šventykloje. Jis yra namuose. Ir kai mes šiandien čia susirinkome, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, mes esame tarsi tie, kurie vis dar laukia, kurie vis dar budi, bet jaučiame, kad tas namų slenkstis yra daug arčiau, nei mums atrodo.
Benas buvo berniukas, kurio gyvenimas buvo tarsi nuolatinis pasiruošimas. Prisiminkite, kaip jis, su savo aštriu, inžinieriaus protu, visada planavo, visada kūrė, visada ieškojo „kitos versijos“ – ar tai būtų jo „GitHub“ saugyklos, ar svajonės apie „Con Chim Airlines“. Jis buvo žmogus, kuris niekada nestovėjo vietoje. Jis buvo tarsi tas tarnas iš Evangelijos, kurio žibintas visada degė, nes jo širdis visada buvo nukreipta į kažką didesnio. Ar pamenate, kaip jis su užsidegimu pasakojo apie lėktuvus, apie tą Boeing 737, kurį jis taip gerai pažinojo? Jis matė pasaulį kaip sistemą, kurioje viskas turi savo vietą, kurioje viskas juda tikslo link. Ir dabar, kai jis yra ten, kur visos svajonės išsipildo, jis tikrai skrieja per tą amžinybės dangų, apie kurį taip svajojo.
Tačiau, Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šis laukimas, šis buvimas čia, žemėje, be Beno, yra nepakeliamai sunkus. Kai ateina vakaras, kai namuose įsivyrauja tyla, tas „budėjimas“, apie kurį kalba Jėzus, tampa ilgesio našta. Jūs galvojate apie jį. Jūs matote jo batus prie durų, prisimenate jo šypseną, tą ypatingą būdą, kaip jis žiūrėdavo į pasaulį. Ir kartais, tamsoje, kyla tie graužiantys klausimai. Galbūt kyla mintis: „Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau?“
Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas atėjo iš už mūsų regimo pasaulio ribų. Ligos, kurios užklumpa mus, nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo.
Jėzus sako: „Palaiminti tie tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.“ Ir tada Jis pasako kažką pribloškiančio: „Jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, priėjęs, patarnaus jiems.“ Įsivaizduokite tai. Dievas tampa mūsų tarnu. Tai yra Dievo meilės paslaptis. Benjaminas dabar yra toje puotoje. Jis yra tas, kuriam Dievas patarnauja, kurį Jis guodžia, kurį Jis laiko savo delnuose. Ir jis stebi jus. Kaip tėtis matė sapne – Benas yra stiprus, jis yra sveikas, jis yra laisvas. Jis sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết.“ Jis praėjo visus išbandymus. Jis yra namuose.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas padarė mus, mes esame Jo, ir jokia netektis negali mūsų atskirti nuo Jo meilės. Benjaminas yra mūsų ryšys su dangumi. Jo meilė, jo geras vardas, tas šulinys, kuris duoda vandenį trokštantiems – tai yra Beno gyvenimo tęsinys. Jis vis dar duoda, jis vis dar myli, jis vis dar yra su jumis. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jus savo ramybe ir veda jus per visas jūsų gyvenimo dienas. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.