Vardan Dievo, kuris yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Amen. Šiandien, švęsdami arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo iškilmę, atveriame savo širdis dangiškajai tikrovei, kurioje Dievo šviesa ir meilė niekada neužgęsta.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad pasaulis yra padalytas į dvi griežtas dalis: tą, kurią galime paliesti, pasverti, išmatuoti, ir tą, kuri yra kažkur toli, už debesų, nepasiekiama ir svetima. Benjaminas Vo, mūsų brangusis Benas, buvo berniukas, kuris gyveno šiame ribiniame pasaulyje su neįtikėtinu natūralumu. Jo protas, aštrus kaip skalpelis, perprato debesų infrastruktūros sudėtingumą ir matematikos dėsnius, tačiau jo širdis visada žvelgė aukštyn. Prisiminkite tą vaizdą: Benas, stovintis oro uoste, stebintis kylančius lėktuvus. Jis nebuvo tik berniukas su fotoaparatu. Jis buvo berniukas, kurio vaizduotėje gimė „Con Chim Airlines“ – svajonė, apie kurią jis kalbėdavo su tokiu kikenimu, kad atrodydavo, jog dangus nėra tik oro erdvė, o namai. Jis buvo tas, kuris jau čia, žemėje, jautė dangiškąjį artumą.
Šiandienos skaitinyje iš Danieliaus knygos girdime apie regėjimą, kuris atima žadą: „Sostai buvo pastatyti ir Seniausiasis atsisėdo... Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo priešais Jį.“ Tai nėra tik senovės mitas. Tai yra tikrovė, į kurią Benjaminas įžengė. Mes dažnai įsivaizduojame dangų kaip kažkokią ramią, statinę vietą, kur viskas sustingę. Tačiau Danielius kalba apie „sraunią ugnies upę“, apie gyvą, pulsuojantį Dievo buvimą. Benjaminas, su savo beribiu smalsumu, su savo meile aviacijai, dabar yra ten, kur „Žmogaus Sūnus“ priima viešpatavimą, kuriam nėra pabaigos. Jis yra ten, kur jo klausimai nebereikalauja atsakymų, nes jis mato patį Atsakymą.
Noriu, kad šiandien pabūtumėte su vienu vaizdu – su kopėčiomis, kurias Jėzus mini Evangelijoje. „Pamatysite atvertą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus.“ Šios kopėčios nėra kažkur toli. Jos yra čia pat, mūsų kasdienybėje. Jos yra ten, kur meilė tampa veiksmu. Prisiminkite, kaip Benas, būdamas penkiolikos, pasiūlė atiduoti savo taupyklę, kad padėtų sergančiam dėdei. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo „kopėčios“. Tai buvo akimirka, kai jis, būdamas dar vaikas, suprato, kad tikrasis mūsų gyvenimo tikslas yra ne kaupti, o atiduoti. Jis buvo tas, kuris savo širdimi jau buvo pradėjęs lipti į dangų, ne per atsiskyrimą nuo pasaulio, o per giliausią įmanomą įsitraukimą į artimo skausmą.
Alanai, Thao, aš žinau, kad šis laikas po birželio 13-osios yra toks, kai dangus atrodo uždaras. Kai rytais atsikeliate ir pirma mintis yra „Benas“, kai naktimis klausiatės tylos, kuri atrodo per sunki, kad ją būtų galima iškęsti. Noriu, kad išgirstumėte šią šventą tiesą: Benjaminas nėra dingęs. Jis yra toje „atverto dangaus“ tikrovėje, apie kurią kalba Jėzus. Jis nepaliko jūsų. Jis yra tas, kuris dabar su angelais „kyla ir nusileidžia“ ant jūsų gyvenimų, nešdamas ramybę, kurios pasaulis negali duoti. Jūs nešiojate savo širdyse klausimą, kurį tėvai nešioja per amžius: ar aš galėjau padaryti daugiau? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo akivaizdą, išgirstumėte šią absoliučią tiesą: liga, kuri pasiglemžė Benjaminą, nebuvo bausmė. Tai nebuvo jūsų klaida. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote šalia, kai reikėjo, jūs mylėjote, kai reikėjo, jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis buvo jūsų.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis. Tu esi jo širdies dalis, kuri tęsia kelionę šioje žemėje. Būk drąsus. Būk smalsus. Būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip mylėjo.
Evangelijoje Jėzus sako Natanaeliui: „Pamatysi daugiau negu tai.“ Tai yra pažadas mums visiems. Mes matome skausmą, mes matome tuščią kėdę, mes matome prarastą ateitį. Tačiau Jėzus mums sako: „Pamatysi daugiau.“ Jis kviečia mus matyti ne tik tai, kas buvo prarasta, bet tai, kas buvo gauta. Benjaminas buvo dovana. Jo šypsena, jo genialumas, jo gebėjimas mylėti – tai nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo Dievo meilės atspindys, kuris švietė penkiolika metų ir kuris dabar šviečia amžinybėje. Jis yra „tikrasis Izraelio vaikas“, kaip Natanaelis, be klastos, tyras ir atviras. Jis dabar stovi ten, kur nėra jokio skausmo, tik šviesa.
Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent Dievo gailestingumas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats tesaugo jus savo ramybėje ir tegu Jo šviesa šviečia jūsų širdyse per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.