Šventųjų apaštalų Simono ir Judo iškilmė

Mes dažnai įsivaizduojame šventumą kaip kažką tolimo, lyg statulą nišoje ar senovinį paveikslą, kurio spalvos jau pablukusios nuo laiko. Tačiau šiandien, minėdami šventuosius apaštalus Simoną ir Judą, mes esame kviečiami žvelgti į tai, kas yra tikra, gyva ir tvirta. Šventasis Paulius, rašydamas efeziečiams, vartoja nuostabų, architektūrinį įvaizdį: mes esame „statomi į Dievo buveinę Dvasioje“. Pagalvokite apie tai. Tai nėra atskiri akmenys, išmėtyti laukuose. Tai namai. Tai struktūra, kurią laiko Kristus – „kertinis akmuo“.

Šis kertinis akmuo – tai ne šalta uola, o gyvas ryšys. Kai Benjaminas, mūsų brangus Benas, žvelgdavo į dangų, stebėdamas lėktuvus, jis ieškojo ne tik mechanikos. Jis ieškojo ryšio. Jis buvo berniukas, kuris suprato, kad pasaulis yra sistema, kurioje viskas turi savo vietą, kur kiekvienas maršrutas yra suplanuotas, o kiekvienas skrydis – tai kelionė namo. Jo protas – tas nuostabus, aštrus protas, kuris jau būdamas penkiolikos meistriškai valdė sudėtingiausias „cloud“ infrastruktūras – buvo tik viena jo asmenybės pusė. Kita, ta pati giliausia, buvo jo švelni širdis. Jis buvo tas, kuris, matydamas kito skausmą, norėjo atiduoti viską, ką turi. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, visiškai spontaniškai, pasisiūlė atiduoti savo taupyklę dėdei Williamui. Tai nebuvo vaikiškas gestas. Tai buvo sielos, kuri jau priklausė Dievo namams, atspindys. Jis nebuvo pririštas prie daiktų, jis buvo pririštas prie meilės.

Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kad šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, ši „namų“ sąvoka atrodo tokia trapi. Kai namuose lieka tuščia kėdė, kai Ryano kambaryje brolio juokas tampa tik atminties aidu, atrodo, kad tas „kertinis akmuo“ yra paslėptas po sielvarto griuvėsiais. Jūs pažįstate tas naktis, kai norisi tiesiog sustabdyti laiką ir vėl išgirsti tą švelnų jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo „Con Chim Airlines“. Jūs nešiojatės tą svorį, tą klausimą, kuris kartais tyliai kyla tamsoje: „Kodėl? Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau?“

Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą, kuri ateina tiesiai iš Jėzaus lūpų, kai Jis mokiniams atsakė dėl aklai gimusiojo: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Tai nebuvo jūsų kaltė. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos nėra bausmė. Jos nėra jūsų klaida. Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Jūs buvote patys geriausi tėvai, kokius Benas galėjo turėti.

Evangelijoje girdime, kaip Jėzus eina į kalną melstis. Jis praleidžia naktį maldoje, kad išrinktų savo apaštalus. Jis ieško žmonių – paprastų, netobulų, skirtingų – ir sujungia juos į bendruomenę. Jis pasirenka Simoną, pasirenka Judą, pasirenka Petrą... Jis pasirenka ir mus. Šiandienos šventieji, Simonas ir Judas, mums primena, kad apaštalystė nėra pasiekimas, tai – buvimas kartu. Tai – buvimas Kristaus namų dalimi. Benjaminas, nors ir trumpai gyveno tarp mūsų, jau buvo šios bendruomenės narys. Jo švelnumas, jo gebėjimas džiaugtis paprastais dalykais – kaip tas katinas prie Starbucks, kaip sniegas su Ryanu – visa tai buvo jo būdas statyti Dievo namus čia, žemėje.

Ir dabar, kai jis yra ten, kur visos dvasinės kelionės pasiekia savo tikslą, jis ilsisi Dievo šviesoje. Prisiminkite tą tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jo dvasia yra laisva. Jis skrieja per tą amžinybės dangų, apie kurį jis taip svajojo, galbūt kurdamas savo „Con Chim Airlines“ ten, kur jokios kliūtys nebegali jo pasiekti. Jo meilė nedingo. Ji gyvena tavyje, Ryanai. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jūs buvote komanda, jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti.

Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas mato jūsų ašaras, Jis skaičiuoja kiekvieną iš jų, ir jūsų meilė Benjaminui gyvuoja toliau. Jūs esate Jo vaikai, lygiai taip pat, kaip ir Benjaminas. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Leiskite sau šiandien tiesiog būti, be jokio reikalavimo „būti stipriems“. Leiskite Dievui, jūsų Sodininkui, apkasti jus savo meile ir patręšti jūsų širdis ramybe. Jis jus myli labiau, nei jūs galite įsivaizduoti, ir Benas yra Jo šviesoje, laukdamas jūsų su ta pačia šypsena, kurią jūs taip mylėjote. Amen.