Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ramybė jums visiems, kurie šiandien susirinkote ieškoti paguodos ir šviesos Viešpaties akivaizdoje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai gyvename pasaulyje, kuriame viskas turi būti uždirbta, išmatuota ir apskaičiuota. Žiūrime į savo dienoraščius, į nuolat skubančius laikrodžius, į tuos sąrašus, kurie niekada nesibaigia. Rodos, kad kiekvienas žingsnis turi pateisinti save, kad kiekviena diena turi atnešti kažkokį apčiuopiamą rezultatą. Bet šiandienos skaitiniai mus sustabdo. Jie atveria visai kitokią tikrovę – ne tą, kurią mes statome savo rankomis, o tą, kuri yra padovanota iš aukštybių.
Sustokime ties šiuo vaizdiniu iš pirmojo skaitinio: šventasis Paulius rašo efeziečiams apie Dievą, kuris yra „turtingas gailestingumu“. Pažvelkite į šiuos žodžius. Ne šykštus, ne skaičiuojantis mūsų klaidas, o turtingas gailestingumu. Kai buvome nutolę, kai blaškėmės savo silpnume, Jis nepaliko mūsų tamsioje erdvėje. Jis prikėlė mus kartu su Kristumi. Įsivaizduokite šį vaizdinį: žmogus, kuris jau nebeturi vilties, kurio jėgos išsekusios, ir štai – nematoma, bet stipri ranka pakelia jį į šviesą. Tai ne mūsų nuopelnas. Tai gryna, nepelnyta malonė. Paulius sako: „Tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana.“
Kaip tai primena mūsų brangųjį Benjaminą. Benas buvo berniukas, kurio protas stebino daugelį – su tuo savo neįtikėtinu aštrumu, logika, meile sudėtingoms technologijoms ir svajonėmis apie dangų bei tolimus skrydžius. Prisiminkite tą šviesų vaizdinį, kai jis, pasinėręs į savo pasaulį, su švelniu kikenimu kalbėdavo apie viską, kas jį domino, lyg jaunas inžnierius, matantis pasaulio tvarką. Bet labiau už jo genialų protą žibėjo jo širdis. Prisiminkite tą akimirką, kai penkiolikos metų Benas, visiškai laisvai ir nesavanaudiškai, pasiūlė atiduoti savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo – bet pats pasiūlymas atverti tai, ką turėjo, parodyti visą savo vaikišką dosnumą, buvo tikrasis jo sielos paveikslas. Tai buvo berniukas, kuriam meilė reiškė dalintis tuo, kas jis yra.
Tačiau šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, mes žinome, ką reiškia stovėti akistatoje su skausmu, kurio žodžiais neįmanoma išmatuoti. Alane, Thao, Ryanai, jūsų namuose yra ta erdvė, kurios niekas kitas negali užpildyti. Naktys, kai mintys grįžta prie praeities, kai atrodo, kad ilgesys užlieja visą kambarių tylą. Kai netenki vaiko, kai brolis netenka savo geriausio draugo, pasaulio triukšmas nutyla. Ir kartais, tamsoje, mintys pradeda klysti, ieškodamos atsakymų ten, kur jų nėra. Kyla tie tylūs, graužiantys klausimai – ar galėjau padaryti daugiau, ar kažko nepastebėjau?
Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas negalėjo sustabdyti to, kas atėjo iš už mūsų regimo pasaulio ribų. Ligos ir skausmai nėra bausmė, jos nėra jūsų kaltė. Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną.
Žvelkime į Evangeliją. Ten girdime apie turtus, apie žmogų, kuris sukrėstas savo gausaus derliaus galvojo tik apie didesnius kluonus, apie poilsį sau: „Valgyk, gerk, būk linksmas.“ O Dievas jam sako: „Kvaily, šią naktį tavo gyvybės bus pareikalauta.“ Jėzus mus įspėja neužsidaryti savo pačių susikurtuose sandėliuose, nes gyvenimas nesusideda iš to, ką mes kaupiame. Jis susideda iš to, kiek mes esame turtingi pas Dievą. Benjaminas per savo trumpą gyvenimą nesiekė kaupti sau. Jo dovana – jo šypsena, jo tyras noras padėti, jo buvimas – buvo lobis, kurį jis sudėjo į amžinybę.
...Benjaminas dabar yra ten, kur jokie skaičiavimai nebegalioja, kur jo svajonės skrenda laisvai, kur jis yra visiškai sveikas ir saugus. Prisiminkite tėčio sapnuose regėtą vaizdinį – Beną, stiprų, žvelgiantį su šypsena ir sakantį, kad viskas gerai, kad jis stebės savo tėvus ir brolį. Jis yra Dangaus puotoje, kartu su šventaisiais kankiniais, kurie aukojo viską dėl savo tikėjimo, ir su šventuoju Karoliu Acutiu. Jo dvasia gyvena toliau – net ir per tokius tylius darbus kaip tas šulinys tolimame kraštame, duodantis gyvą vandenį ištroškusiems, nešantis jo vardą į gyvenimą.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: Dievas padarė mus, mes esame Jo, ir jokia netektis negali mūsų atskirti nuo Jo meilės. Būkite ramybėje. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegu Viešpats palaimina jus, saugo jus nuo visokio blogio ir lydi savo ramybe šiandien ir per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.