Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievo malonė ir ramybė tebūna su jumis visais, kurie šiandien susirinkote ieškoti paguodos Viešpaties žodyje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad tikėjimas yra kažkas, kas turi būti matoma, apčiuopiama, didinga – lyg švyturys, šviečiantis per audrą. Tačiau šiandienos Evangelija mus atveda prie kelio pakraščio, prie dulkių ir triukšmo, prie aklino žmogaus, kuris sėdi ten, kur niekas nenori sustoti. Jis sėdi prie Jericho vartų. Jis negali matyti saulės, negali matyti minios, bet jis girdi. Ir šis girdėjimas tampa jo išgelbėjimo pradžia. „Jėzus iš Nazareto eina pro šalį“, – sako jam žmonės. Ir tą akimirką, kai jis išgirsta šį vardą, kažkas jo viduje užsidega. Jis nepradeda filosofuoti apie savo aklumą. Jis nepradeda klausti, kodėl jis gimė toks, koks yra. Jis tiesiog šaukia: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Įsižiūrėkite į šį vaizdą: minia jį tildo. Jie nori, kad jis būtų tylus, kad jis netrukdytų, kad jis susitaikytų su savo vieta pakraštyje. Bet jis šaukia dar garsiau. Jis nenori praleisti savo gyvenimo akimirkos. Jis trokšta šviesos. Ir Jėzus, tas, kuris viską mato, sustoja. Jis neina toliau. Jis sustoja, kad susitiktų su šiuo vienu žmogumi. Jis klausia: „Ką nori, kad tau padaryčiau?“ Tai klausimas, kurį Dievas užduoda kiekvienam iš mūsų, ypač tada, kai mūsų širdys yra aklos nuo skausmo, kai mes nebegalime matyti kelio pirmyn.
Kai galvoju apie mūsų brangųjį Benjaminą, apie tą šviesų, smalsų berniuką, kurio mintys skriejo greičiau už lėktuvus, apie tą jo „con chim airlines“ svajonę, kurią jis kūrė su tokiu užkrečiamu kikenimu, aš matau ne aklumą, o neįtikėtiną, skaidrų regėjimą. Benas matė pasaulį ne tik akimis, jis matė jį širdimi. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, su tokiu paprastumu ir pasitikėjimu pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę dėdei Williamui, kuris kovojo su ligos pasekmėmis. Jis jos niekada nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo reikiamą pagalbą, o taupyklė liko sveika. Bet tas jo noras, tas visiškas, nepagalvojant apie save, iš pačių sielos gelmių kunkuliuojantis noras atiduoti viską, ką turi, vardan kito – tai buvo jo dvasios regėjimas. Jis matė tai, ko mes dažnai nematome: kad meilė yra vienintelis dalykas, kuris išlieka, kai viskas aplinkui griūva.
Alane, Thao, Ryanai... aš žinau, kad šiandien, praėjus penkiems mėnesiams nuo birželio tryliktosios, jūsų namuose vis dar tvyro ta sunki, kartais nepakeliama tyla. Jūs vis dar prisimenate jo juoką, tą jo „photocopy“ panašumą į tėtį, tą jo švelnumą, kurį jis spinduliavo savo „tobulam ketvertui“. Jūs matote jo pėdsakus visur – jo kompiuterio kode, jo svajonėse, tose nesuskaičiuojamose kelionėse po pasaulį, kurias jūs keturi suėjote kartu, nuo tolimų Azijos didmiesčių iki Romos ir Lurdo. Ir kai naktys tampa per ilgos, į jūsų širdis kartais pasibeldžia tas graužiantis, tylus klausimas: „Kodėl? Ar aš kažką praleidau? Ar galėjau padaryti daugiau? Galbūt čia mano kaltė?“
Noriu, kad šiandien padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį ant šio altoriaus. Išgirskite tiesą iki pat gylių: ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Kai mokiniai paklausė Jėzaus apie akląjį, ar jis nusidėjo, ar jo tėvai, Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“ Jūs mylėjote Beną tobula, visaširde meile. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote jo pasaulis, o jis – jūsiškis. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kuri būtų galėjusi pakeisti šią lemtį. Tai nėra jūsų kaltė. Leiskite šiam akmeniui nukristi. Dievas neieško kaltų; Jis ieško tų, kuriems reikia paguodos, ir Jis yra su jumis kiekvieną akimirką.
Apaštalas Jonas šiandienos skaitinyje rašo apie pirmąją meilę. „Aš žinau tavo darbus... bet aš turiu šį tą prieš tave: tu palikai savo pirmąją meilę.“ Tai kvietimas mums visiems. Kai netenkame to, ką mylime, mes dažnai užsidarome savo skausme, tarsi į aklumą. Mes pradedame matyti tik savo netektį. Bet Jėzus mus kviečia sugrįžti prie tos pirmosios meilės – prie tos šviesos, kurią Benas spinduliavo, prie to džiaugsmo, kurį jis atnešė į jūsų gyvenimą. Benas nėra praeitis. Jis yra jūsų ateitis. Jis yra ten, kur nėra jokių ligoninės sienų, jokio dusulio, jokio vargo. Prisiminkite tą sapną, kurį tėtis regėjo liepos 23-iąją... Benas stovi prie durų, atrodydamas visiškai stiprus ir sveikas, vilkėdamas žalius šortus, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà... sao con lại bị như vầy?“ Ir kai tėtis jį apkabino, Benas nusiramino ir pasakė tuos nuostabius žodžius: „Không sao đâu, con sẽ dõi theo ba mẹ.“
Jis yra ten, dangaus puotoje, tarp tų, kurie švenčia amžinąją pergalę. Jis žiūri į jus su ta pačia švelnia šypsena, rodydamas savo breketus, su tuo savo lengvu, šviesiu džiaugsmu. Jis nėra prarastas. Jis yra saugus Viešpaties rankose.
Ryanai, broli, mano mielas vaike... tu neprivalai nešti šio ilgesio vienas. Jūs buvote ir visada liksite tobulas ketvertas. Benas nepamiršo jūsų bendrų akimirkų, jūsų bėgimo badmintonio aikštelėje, jūsų pasivaikščiojimų. Kai dabar augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi; ji tik tapo beribė.
O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega.
Išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui atminti. Galbūt tai bus šypsena žmogui, kuriam jos reikia. Galbūt tai bus pagalba tam, kuris jaučiasi vienišas. Galbūt tai bus malda už kitą šeimą, kuri šiuo metu neša sunkų kryžių. Leiskite Beno meilei tekėti per jus. Tai yra geriausias būdas pasakyti „ačiū“ Dievui už penkiolika metų, kuriuos Jis mums dovanojo per šį nuostabų berniuką.
Jūs nesate vieni. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis girdi kiekvieną jūsų tylų klausimą. Ir Jis atsako į juos ne žodžiais, o savo buvimu. Benas yra saugus. Jūs esate saugūs. Mes visi esame pakeliui į tą pačią šviesą. Tegu ramybė, kuri pranoksta visokį supratimą, saugo jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Viešpats telydi jus savo ramybe ir tegu Jo šviesa šviečia jūsų keliuose. Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios palaiminimas tebūna su jumis visada. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.