Eilinio laiko trisdešimtojo savaitgalio pirmadienis

Pagalvokite apie tą akimirką, kai vaikas randa plunksną ant šaligatvio – paprastą, lengvą, paimtą nuo kažkokio aukščiau praskridusio paukščio sparno. Jis pakelia ją į šviesą ir tikrina, kaip saulė persišviečia per jos plonus stiebelius. Tai maža, kasdienė akimirkva, bet joje telpa visas dangaus ilgesys. Mūsų brangusis Benjaminas, tas berniukas, kurio akys ir mintys dažnai kildavo ten, kur danguje nubrėžtos nematomos lėktuvų linijos, gyveno su tuo pačiu švelniu lengvumu ir smalsumu. Jis matė pasaulį ne kaip šaltą taisyklių rinkinį, o kaip erdvę, kurioje viskas yra sujungta, kur kiekvienas kodas, kiekvienas lėktuvo modelis ar svajonė apie savo „Con Chim Airlines“ turėjo savo vietą ir prasmę.

Tačiau šiandien, praėjus keturiems mėnesiams po birželio tryliktosios, kai mūsų brangusis Benjaminas iškeliavo į Tėvo namus, ta plunksna ant žemės ar tuščia vieta prie stalo atrodo kaip sunkratis, kurio svorio mes negalime lengvai panešti. Alane, Thao, Ryanai, aš žinau, kaip ši diena ir kiekviena kita diena neša tą tylų, beveik nepakeliamą ilgesį. Kai namuose lieka jo daiktai, kai Ryano kambaryje brolio juokas tampa tik atminties aidu, sielvartas ateina ne kaip teorija, o kaip fizinis skausmas brėžiantis širdį. Jūs pažįstate naktis, kai mintys grįžta atgal, kai norisi tik vieno – vėl išgirsti tą švelnų jo kikenimą, kai jis kalbėdavo apie savo inžinerines idėjas ar svajones su tokiu užsidegimu, kad net suaugusieji nustodavo kvėpuoti.

Ir būtent čia, į šį mūsų žmogiškąjį trapumą, įsiterpia šiandienos Evangelija iš Luko, atverdama mums vieną iš pačių stebuklingiausių susitikimų sinagogoje. Jėzus pamato moterį, kuri aštuoniolika metų buvo sulinkusi, negalėjusi pakelti akių į dangų. Ji nebuvo tiesiog ligonė; ji buvo sukaustyta, žiūrinti tik į žemę, matanti tik dulkes ir savo pačios skausmo ribas. Sinagogos vyresnokas piktinasi, kad Jėzus drįsta ją išgydyti šabo dieną, nes jam rūpi taisyklės, procedūros ir formali tvarka. O Jėzus atsako žodžiais, kurie atveria dangų: „Šią Abraomo dukterį, kurią šėtonas buvo saistęs aštuoniolika metų, argi nereikėjo atrišti šabo dieną?“ Jėzus nekalba apie teisinius terminus; Jis kalba apie laisvę. Jis liečia ją, ir ji iš karto išsitiesia.

Štai kur yra tas vienintelis, galingas vaizdinys šiandienai: išsitiesimas. Aštuoniolika metų žiūrėjimo į žemę, ir staiga – dangus. Benjaminas savo trumpame gyvenime mokėjo žiūrėti aukštyn. Prisiminkite tą jo nepaprastą švelnumą, jo gebėjimą mylėti be išskaičiavimų. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, tiesiog, be jokio raginimo, pasiūlė atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdei Williamui. Jis jos nesudaužė, nereikėjo, bet pats pasiūlymas, ta tyra vaiko valia atiduoti viską, ką turėjo dėl kito, atveria mums jo sielos gelmę. Jis nebuvo pririštas prie daiktų; jis buvo pririštas prie žmonių. Jis mylėjo su tuo vaikišku skaidrumu.

Alane, Thao, aš žinau, kad kartais, sielvarto valandomis, jus užklumpa tie sunkūs, graužiantys klausimai. Kyla mintys: „Ar aš galėjau kažką padaryti kitaip? Ar aš kažko nepastebėjau?“ Noriu, kad šią akimirką, prieš paties Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą, kuri ateina tiesiai iš Jėzaus lūpų: jūs nepadarėte jokių klaidų. Jūsų meilė Benjaminui buvo tobula, kasdienė ir gili. Jokia žmogiškoji valia, joks budrumas, joks atsargumas negalėjo sustabdyti to, kas priklausė amžinybei. Ligos nėra bausmė. Jos nėra jūsų kaltė. Kai mokiniai klausė apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Atiduokite tą sunkų akmenį. Jis per sunkus, kad jį neštumėte. Dievas jūsų nekaltina; Jis laiko jus savo glėbyje taip pat švelniai, kaip jūs laikėte Beną. Jūs esate visiškai laisvi nuo bet kokio kaltės jausmo.

Šventasis Paulius laiške efeziečiams mus ragina: „Būkite malonūs vieni kitiems, gailestingi, atleiskite vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums atleido. Elkitės kaip Dievas, kaip jo brangūs vaikai.“ Benjaminas gyveno šiuo ragavimu. Jo buvimas tarp mūsų buvo kaip švelnus vėjas. Ir dabar, kai jis yra ten, kur visos dvasinės kelionės pasiekia savo tikslą, jis ilsisi Dievo šviesoje. Prisiminkite tėčio sapną, tą akimirką, kai Benas, atrodantis toks sveikas ir stiprus, stovėjo prie durų ir pasakė: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết. Con tự thở được bình thường mà...“ Jis praėjo visus išbandymus. Jo dvasia yra laisva. Jo meilė nedingo; ji teka per tą tylų vandenį, kuris bėga šulinyje, pastatytame jo vardu tolimame krašte, kad numalšintų trokštančiųjų troškulį. Jo gerumas vis dar veikia.

O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis didžiuojasi tavimi. Kai tu žaidi, kai mokaisi, kai nešiesi jo atminimą savo širdyje, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Tu nesi vienas. Tavo brolis yra tavo angelas, kuris dabar stovi prie to paties stalo ir laukia tavęs. Jūs buvote komanda, jūs buvote „tobulas ketvertas“, ir tas ryšys yra per stiprus, kad mirtis galėtų jį nutraukti.

Kai išeisite pro šias duris, neikite vieni. Paimkite su savimi šį vieną dalyką: leiskite Dievui šiandien ištiesti savo ranką ir ištiesinti jūsų pavargusias nugaras, kaip Jis ištiesino moterį sinagogoje. Nebijokite pakelti akių į dangų. Jūsų vaikas yra ten, saugus, pilnas šviesos, laukdamas jūsų su ta pačia šypsena, kurią jūs taip mylėjote. Dievas laiko jus savo delnuose šiandien, rytoj ir per amžius. Amen.