Vardan Dievo, kuris mus pažįsta ir myli – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ramybė jums, susirinkusiems ieškoti paguodos ir šviesos Viešpaties akivaizdoje.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kruopščiai sukonstruotas pastatas – tarsi namas, kurio pamatus mes patys klojame, kurio sienas mes patys statome, tikėdamiesi, kad jei tik viskas bus padaryta teisingai, jei laikysimės architektūros dėsnių, tas namas stovės amžinai. Mes norime saugumo. Mes norime garantijų. Mes norime žinoti, kad mūsų pastangos, mūsų meilė, mūsų budrumas apsaugos tai, kas mums brangiausia. Ir tada ateina Jobo knygos puslapiai, kurie mus sukrečia savo atvirumu. Mes girdime apie Jobą – žmogų, kuris buvo „nepriekaištingas ir doro būdo“, žmogų, kuris bijojo Dievo ir vengė pikta. Atrodytų, toks žmogus turėtų būti apsaugotas nuo bet kokios audros. Tačiau Jobo knyga mums rodo kitokią tikrovę. Ji mums rodo, kaip staiga, per akimirką, viskas, kas buvo pastatyta, sugriūva. „Vėjas užgriuvo namo keturis kampus, ir jis sugriuvo ant jaunuolių, ir jie mirė.“
Noriu, kad šiandien pabūtumėte su šiuo vienu vaizdu – su namo griuvimu. Tai nėra tik senovės pasakojimas. Tai yra kiekvieno žmogaus, patyrusio didelę netektį, širdies patirtis. Kai Benjaminas iškeliavo į Dievo namus, atrodė, kad tas namas, kurį jūs, Alanai ir Thao, taip rūpestingai statėte su savo sūnumis, staiga buvo paliestas kažko, ko jokia meilė, joks budrumas negalėjo sustabdyti. Jūs prisimenate Benjamino šypseną, jo aštrų, genialų protą, tą jo gebėjimą matyti pasaulį plačiau, lyg jis jau būtų buvęs pasiruošęs skrydžiui. Prisiminkite tą akimirką, kai jis ir Ryanas stovėjo šalia pianino, pasipuošę savo „PILOT BENJAMIN V“ ir „PILOT RYAN V“ marškinėliais. Jie atrodė tokie tvirti, tokie pasirengę gyvenimui. Ir vis dėlto, audra atėjo. Ir jūs, kaip ir Jobas, likote stovėti tarp griuvėsių, klausiantys, kodėl.
Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali išgydyti. Mes dažnai klausiame: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar aš kažką praleidau? Ar mano budrumas buvo pakankamas? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą tiesą: Dievas niekada jūsų nekaltina. Jūs buvote patys nuostabiausi, atidžiausi ir mylintys tėvai. Jūs nepraleidote nieko. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, – Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai.“ Kai kurios gyvenimo audros tiesiog kyla. Jos yra už bet kokio žmogiškojo valdymo ribų. Nė vieno budrumas, nė viena meilė negalėjo tam užkirsti kelio. Dievas jūsų nekaltina. Nustokite nešti tą kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas. Jūs mylėjote Benjaminą tobula, šventa tėvų meilėje, ir ta meilė dabar ilsisi Dievo delnuose. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote šalia, kai reikėjo, jūs mylėjote, kai reikėjo, jūs buvote jo pasaulis, kaip ir jis buvo jūsų.
Evangelijoje Jėzus daro kažką neįtikėtino. Mokiniai ginčijasi, kas iš jų yra didžiausias. Jie bando matuoti savo vertę pasiekimais, galia, buvimu „kompanijoje“. O Jėzus? Jis paima vaiką. Jis pastato jį šalia savęs. Jis sako: „Kas priima šį vaiką mano vardu, tas priima mane.“ Jėzus mus kviečia į kitokią logiką. Jis mus kviečia ne į sėkmę, o į priėmimą. Jis sako, kad didžiausias yra tas, kuris yra mažiausias. Jis sako, kad vertė nėra matuojama tuo, ką mes pasiekiame, o tuo, kaip mes mylime. Benjaminas tai suprato. Jis buvo berniukas, kurio širdis buvo didesnė už jo genialų protą. Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas penkiolikos, pasakė tėvams, kad nori atiduoti savo taupyklę, kad padėtų savo dėdei Williamui, kuris sirgo. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo širdies testamento dalis. Jis jau tada suprato tai, ko mes dažnai mokomės visą gyvenimą: kad gyvenimo esmė yra ne kaupimas, o atidavimas. Jis gyveno meilės logika. Jis buvo Jėzaus mokinys, nes jo širdis buvo atvira kito skausmui. Jis niekada nebuvo prisirišęs prie savo „turtų“ – jo tikrasis turtas buvo jo gebėjimas mylėti.
Jėzus sako: „Kas nėra prieš jus, tas už jus.“ Tai yra kvietimas pamatyti Dievo veikimą net ten, kur mes jo nesitikime. Mes dažnai norime, kad Dievas veiktų pagal mūsų planą, pagal mūsų „skrydžio maršrutą“. Mes norime, kad Jis apsaugotų mus nuo griuvėsių. Bet Dievas veikia kitaip. Jis ateina į griuvėsius. Jis sėdi kartu su Jobu ant žemės. Jis stovi kartu su jumis, kai naktys tampa per ilgos, kai prisiminimai apie Benjamino juoką apie „Con Chim Airlines“ tampa ir džiaugsmu, ir skausmu. Jis yra ten. Jis nepašalina skausmo, bet Jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Jis laiko Benjaminą, kaip Jis laiko jus.
Ryanai, brangus broli, tu esi tas, kuris tęsia šią kelionę. Tavo brolis Benjaminas tave labai mylėjo. Prisimink tuos vakarus, kai kartu žiūrėjote į dangų, kai svajojote apie skrydžius. Ta meilė niekur nedingo. Ji dabar tavyje gyvena kaip stiprybė. Niekada nebijok ieškoti džiaugsmo, niekada nebijok bandyti, kaip tave mokė brolis. „Bandyti yra viskas, kas svarbu.“ Tai yra Benjamino testamentas tau. Tavo gyvenimas yra jo meilės tęsinys. Kai tu gyveni, kai tu mokaisi, kai tu džiaugiesi – tavyje gyvena ir jis. Tu esi jo širdies dalis, kuri tęsia kelionę šioje žemėje. Būk drąsus. Būk smalsus. Būk toks, koks esi – nuostabus brolis, kurį Benas taip mylėjo.
Mes dažnai norime, kad gyvenimas būtų tiesus, be posūkių, be kryžių. Bet šiandienos skaitiniai mums primena, kad būtent Dievo gailestingumas yra mūsų inkaras. Jis nepašalina skausmo, bet jis suteikia jam prasmę. Jis neleidžia mums pasimesti nevilties jūroje. Benjaminas buvo berniukas, kuris gyveno su atvira širdimi. Jis nebuvo tobulas, bet jis buvo mylintis. Jis nebuvo stipresnis už Viešpatį, bet jis buvo visiškai atsidavęs Jo meilei. Ir dabar, kai audros praūžė, mes matome, kad tai, kas pastatyta ant uolos, išlieka. Meilė, kurią mes patyrėme su Benjaminu, neišnyko. Ji tapo mūsų ryšiu su dangumi. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė.
Kai šiandien išeisite pro šias duris, paimkite vieną mažą dalyką. Nusišypsokite, kai pamatysite danguje skrendantį lėktuvą. Pagalvokite apie tai, kad meilė, kurią patyrėte su Benjaminu, niekada nesibaigia. Ji tik pasikeitė. Ji tapo jūsų ryšiu su dangumi. Būkite ramybėje. Dievas jus laiko. Jis laiko jus, kaip laikė Benjaminą. Ir vieną dieną, kai ateis laikas, jūs visi susitiksite ten, kur meilė niekada nesibaigia, kur augimas niekada nesustoja ir kur kiekvienas paukštis randa savo namus. Būkite stiprūs, nes jūs esate mylimi. Dievas jus laiko savo delnuose, lygiai taip pat, kaip Jis laikė Benjaminą. Šiandienos ramybė tebūna jūsų stiprybė. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats laimina jūsų žingsnius ir teikia ramybę, kuri pranoksta visokį supratimą. Eikite ramybėje.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.